Suskaičiavau savo metus ir supratau, kad turiu mažiau laiko gyventi nei jau nugyvenau. Jaučiuosi kaip tas vaikas, kuris laimėjo desertų pakelį – pirmuosius jis suvalgė su malonumu, tačiau supratęs, kad jų liko nedaug, jis pradėjo jais intensyviai mėgautis. 

Nebeturiu laiko nesibaigiantiems susitikimams, kuriuose aptariami įstatai, taisyklės, procedūros ir vidaus reglamentai, žinant, kad nieko nebus pasiekta. Nebeturiu laiko palaikyti absurdiškų žmonių, kurie, nepaisant chronologinio amžiaus, neaugo. Mano laikas per trumpas: noriu esmės, siela skuba. Pakelyje neturiu daug desertų. Aš noriu gyventi šalia žmonių, labai humaniškų, kurie moka juoktis iš savo klaidų, kurie nėra išpūsti savo triumfų ir kurie prisiima atsakomybę. Taip, mes giname žmogaus orumą ir einame tiesos bei sąžiningumo link. Tai yra esminis dalykas, dėl kurio verta gyventi. Noriu apsupti save žmonėmis, mokančiais paliesti širdis, žmonėmis, kurių gyvenimo sunkiausi smūgiai išmoko augti. Taip, aš skubu, aš skubu gyventi tokiu intensyvumu, kokį gali suteikti tik branda. Neketinu švaistyti likusių desertų. Esu įsitikinusi, kad jie bus skanūs, labiau nei iki šiol valgyti. Mano tikslas yra pasiekti gyvenimo pabaigą su taika, meile, su savo artimaisiais ir savo sąžine. Mes turime du gyvenimus, o antrasis prasideda tada, kai supranti, kad turi tik vieną…

Lina CARINITA