Jaučiu, kaip lėtai atsėlina Slogutis. Ten, kur kiekviena kertė prisiminimais nusėta, laikas nesugrįš... Žmonės tik iš padebesių ant peties ranką uždės ar apkabins, o mūsų keliai, niekas nežino, nei kur nuves, nei kada pasibaigs, o gal jau ryt? Ir mes turėsim, kam ranką nejučia ant peties uždėti ar aplankyti sapne?

Neįsileiskim slogučio... Saulėta su debesiukais ar migla, mėgaukimės gaiva.

Bėga tas laikas, lekia, skuba kažkur, o gal tai tik mūsų vizijose vyksta? Kartais rodos, per lėtas jis, ypač kai lauki. Tada laikas slenka lyg sraigė, apkabintas atodūsiais, ir ieškom, vis ieškom pusiausvyros tarp skubėjimo ir sustojimo. Gyvenimo variklis – svajonės ir lūkesčiai? Kam paklūsta laikas?

Diena be lietaus, bent kol kas, ir lai byra tas laikas smiltimis tarp pirštų po truputį taip, kad būtų gera ir jauku mums būti...

Inga UMBRASIENĖ