Kaip retai jų klasėje būna tokia šventė – iškeliauti į gamtą. Netoli jie tądien ėjo, tik ant kriaušio, nuo kurio atsiveria vaizdas į jų upės slėnį.

Išėjo, sustojo visi ir... nutilo: buvo taip gražu, kad tam nereikėjo žodžių. Upės pro medžius nesimatė, ji vinguriavo ten, jų gilumoj. Tačiau kokie gražūs buvo upės krantuose raudonuojantys klevai ir geltoni beržai, žali alksniai ir kiti medžiai, kurių jie nepažino.

- Prisirinkime lapų klasei papuošti, - pašaukė vaikus mokytoja. – Tik įsivaizduokite, kaip bus gražu...

Tą jie ir padarė – namo parsinešė visą maišą lapų. Jie gi tokie gražūs, ką tik degė, virpėjo vėjyje, žaidė spalvom.

O ryte... ryte maiše jie rado sukežusią lapų košę – negi tokia ką puoši?

- Būkit gera, išneškite į šiukšlyną, - mokytoja paprašė valytojos, o ji tą ir padarė.

Kas įvyko? Nieko...Tiesiog, tie lapai puošnūs būna tik ten, gamtoje, saulelei šviečiant...

Selemonas PALTANAVIČIUS