Žmonių tiesiogiai išrinktas rajono meras Rimantas Klipčius ir toliau lieka tarsi aklas ir kurčias žmonių bėdoms – atsisako perimti rajono nuosavybėn Milkuškų kaimo Didžiąją gatvę, todėl gyventojų problemos dėl dalies jų kiemų (kai kuriais atvejais – ir gyvenamųjų namų), patenkančių į valstybinės reikšmės rajoninio kelio apsaugos zoną, įvedančią ūkinės veiklos ribojimus joje, tęsiasi. Nors ta Didžioji g. skamba kaip humoras, nes iš tiesų yra maža, oficialiai pripažinta, kad neatitinka rajoninio kelio reikalavimų, o tituluojama kaip valstybinės reikšmės. Dėl to gyventojams realiai gresia paaukoti po 20 metrų pločio savo žemės juostas palei kelią. Pavyzdžiui, vienam gyventojui tai sudaro 16 arų. Mokestį už ją mokės, tvarkyti privalės, bet ji atsidurs už tvoros ir nenaudojama. Viso to lengvai galima išvengti – tereikia merui panorėti – perimti kelią iš kelių direkcijos rajono nuosavybėn. Atrodytų, tikras absurdas – visi supranta, kad čia vietinės reikšmės žemiausios kategorijos kelias, o vadina valstybinės reikšmės.

Kas tik pono mero neprašė: tris kartus siūlė Lietuvos kelių direkcija, prašė Milkuškų kaimo bendruomenė, jos atstovai buvo nuvykę pas merą – kas maldavo padėti, kas reikalavo. Jiems meras rėžė tiesiai – neperims. Esą, kelias blogas, jį reikia tvarkyti, be to, perėmus šitą, atsiras ir daugiau, nes tokių - pilna. Tas tiesa – jau žinomi mažiausiai trys. Yra ir blogesnės būklės, negu Milkuškų. Merui, sako, tokie netinka. O kad žmonėms tenka jais vaikščioti ir važinėti – merui nerūpi? Bepigu jam – vilniečiui, ten keliai nedulka...

Kol kas žmonės neatranda tos stebuklingos jėgos, kuri priverstų vietinį „karaliuką“ skaitytis su žmonėmis. Milkuškų kaimo bendruomenė pagalbos kreipėsi į Seimo narį Gintautą Kindurį. Atrodytų, kas jau kas, o vienas iš 141 – tikrai aukšta valdžia, taip pat žmonių išrinkta. O štai Rimantui Klipčiui – nė motais.

Seimo narys Gintautas Kindurys pranešė Milkuškų kaimo bendruomenei, kad dėl bendruomenei keliančio problemas kelio kalbėjosi su Švenčionių r. meru, bet jis nesutinka perimti kelio savivaldybės nuosavybėn.

Buvo sutarę su susiekimo ministru dėl susitikimo Švenčionyse, kur būtų aptarę ir šią problemą, bet ministras vizitą atšaukė. Seimo narys informavo, kad parengė ir užregistravo du įstatymų pakeitimų projektus: vieną - dėl zonų sumažinimo užstatytose teritorijose (Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo), kitą - Kelių įstatymo, kad būtų leidžiama urbanizuotose teritorijose keliams ar jų atkarpoms, kurios natūroje (dėl užstatymo ar kitų priežasčių) neatitinka Kelių įstatyme nurodytų kelio juostos minimalių pločių ir nėra galimybės kelių juostas praplatinti, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka kelio juostos būtų formuojamos ir įteisinamos siauresnės.

Vis šiokia tokia paguoda, bet kelias į tikslą – ilgas. Yra trumpesnis – perduoti kelią savivaldybei, bet viskas kažkodėl palikta vietinio „karaliuko“ norams, o šis nenori... Vis daugiau gyventojų kyla ginti savo nuosavybės, Juolab, kad kelio apsaugos zonomis problema nesibaigia. Prisideda ir elektros linijų apsaugos zonos. Seniai statytoms gyvenamosioms teritorijoms keliami nauji reikalavimai prasilenkia su realybe.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ