Laikas ropoje, slenka, teka, kartais net bėga, tik medžiai ir pastatai savo vietose dienas neskubėdami leidžia. Ųtai prie mokyklos jau "dingo" ne vienas suvargėlis pastatas, išstovėjęs tikrai virš šimto metų. Dingo ir keli dar visai neseni ir visai gražūs medžiai. Bet vietoje jų dygsta nauji. Medžiai ir pastatai. O mokykla pasilieka. Europos Sąjungos paramos dėka atsinaujinusi , išgražėjusi.

Seniai varčiau šį atviruką. Tiesa, lietuvių kalbos mokytojas Stasys Kadzevičius buvo rodęs tokį patį 1915-1917 m. atviruką, tik su rusišku užrašu, kad čia miesto berniukų mokykla. Ranka buvo prierašas iš tų laikų - joje ir mokytojų kursai. Švenčionyse buvo dar viena mokykla mergaitėms. Abiejose šiose mokyklose tais laikais buvo dėstoma rusų kalba. Manoma, kad atviruke pavaizduotoje mokykloje mokėsi Francišekas Žvirka, žymus lenkų lakūnas. Tais laikais aviacija buvo labai populiari. Jis gimė Švenčionyse 1895-09-16, taigi jis ir mūsų lakūnas. Žuvo 1932 m. rugsėjo 11 d. aviakatastrofoje kartu su konstruktoriumi Stanislovu Vigura. Šioje mokykloje turėjo mokytis ir Viktoras Ruokis, gimęs 1885-03-11. Tai labai įdomi asmenybė. Baigęs mokyklą Švenčionyse, išvyko į Vilnių. Mokėsi lotynų ir lenkų kalbų ir, metus pasimokęs kunigų seminarijoje, išlėkė į Peterburgą, kur eksternu baigė gimnaziją, o jau 1912 m. baigė Odesos universitetą, dar po poros metų – Maskvos žemės ūkio institutą. Jo didžiausias indėlis yra paliktas Dotnuvoje. 1924-1941 m. dėstė Žemės ūkio akademijoje. Beje, jo dėka ši akademija ir atsirado.

Greta šių dviejų žmonių reikėtų pridėti ir Augustiną Voldemarą, gimusį 1883-04-16 Tverečiaus krašte. Jo biografijoje rašoma, kad mokėsi Švenčionių miesto triklasėje mokykloje. Greičiausiai Švenčionyse tebuvo viena berniukų mokykla. Prisiminkim, kad tais laikais švietimas buvo suvaržytas, ir galima buvo mokytis tik rusiškose mokyklose, nes kitokių paprasčiausiai nebuvo. 1904 m. Peterburge jaunuolis baigė gimnaziją, o dar po penkerių metų – Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Už magistro darbą gavo aukso medalį. Tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, pirmosios Vyriausybės vadovas. O mes apie jį nė mur mur. Gal pasirauskime archyvuose?

Mokyklos pastatas statytas gerokai anksčiau, greičiausiai dar tais laikais, kai Rusijos caras Lietuvoje ėmė steigti rusiškas mokyklas. Nors atvirukas su vokišku užrašu, tačiau jis atkartoja lygiai tokį patį rusišką, pagamintą keleriais metais anksčiau, o gal ir vėliau. Tuo metu buvo mada apsilankius kokiame mieste iš jo išsiųsti atviruką su to miesto vaizdais. Įsivaizduokite, Kaizerio kareivis siunčia į savo „faterlandą“ nuoširdžiausius linkėjimus savo draugei iš kažkokių Swientziany. Kaip jautru. 

Gatvė grįsta akmenimis, kanalizacija – paviršinė, jos grioviai taipogi grįsti akmenimis, kurių mūsų krašte tikrai netrūksta. Medeliai pasodinti neseniai, gal prieš kokį dešimtmetį, labai gražiai žaliuoja. Elektrifikacijos nuotraukoje nesimato, nors telefonas tais laikais Švenčionyse jau buvo. Tai rodo įvairios kitos to laikotarpio Švenčionių nuotraukos.

Ta pati vieta apie 1927-1929 metus, tik kitu rakursu. Gatvė nepakitusi, bet medžiai jau atrodo galingai. Gal tai buvo tuopos, kurios greitai auga. Mokyklos pastatas vos matomas pro medžių šakas. Tik čia jau J. Pilsudskio gimnazija. Pasikeitė valdžia, šeimininkai ir kalba, kuria mokoma. Dabar jau lotyniški rašmenys nedraudžiami. Matomi elektros ir telefono laidais papuošti stulpai. Dešinėje, šalia mokyklos regime dar vieną statinį, bet jam neilgai teks džiaugtis šia vieta.

Maždaug 1933-34 metai. Kiek gi gali riogsoti tie caro medžiai? Iškirsti! Gal jau ir šaligatvis turėtų būti iš plytelių! Dešinėje žaliuoja beržas, kurį dar atsimenu iš mokyklos laikų, koks senas jis buvo. Vasaros pabaiga ar ankstyvas ruduo. Jei medžiai išpjauti, tai reiškia, kad vietoje jų bus pasodinti nauji. Juzefo Pilsudskio gimnazijai pastatytas naujas dviaukštis priestatas su gražiais laiptais viduje, gražus įvažiavimas, nauji beveik meniški mediniai vartai, žvangantis storos cinkuotos skardos stogas. O mokykla su galingu žaibolaidžiu, blizgančiais naujais lietvamzdžiais ir elektros lempute virš įėjimo. Mokykis ir norėk.

Ne tiek daug laiko praėjo, o sodina va ir va kaip! Šitai mūsų mokiniai bijo į ranką grėblį ar kastuvą paimti. O juk nuo momento, užfiksuoto šioje nuotraukoje, tepraėjo kokie nors 90 metukų! Kai kurie raukosi, bet daugeliui linksma – vis ne pamokos. Mokiniai visada buvo tokie. Centre su skrybėle gal net pats mokyklos vadovas, kas ten jį žino, juk ne aš fotografavau. Mano mama tuo metu dar tik pirmuosius žodžius tarė.

Išrovus caro reliktus, sodinami nauji, jauni medžiai (liepos), kurios dar ilgai žaliuos. Kokia metafora! Čia gi švenčioniškiai, J. Pilsudskio gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Puošia ir tvarko savo aplinką. Gaila, bet nepažįstame nei šių veidų, nei žinome, kokie mokytojai juos mokino. O matytumėt, kaip šitie vaikėzai mokyklos daržą ravi... Yra nuotraukų.

Praėjus dar kuriam laikui, bet tikrai po 1932-09-11 (Žvirkos ir Viguros žūties). Jau matome ką tik įmontuotą atminimo lentą, kuri yra išlikusi iki mūsų dienų. Man atrodo, kad su atminimo lenta nebuvo ilgai delsta, nes tai buvo patriotinio ugdymo momentas. Medžiai jau prigiję ir žaliuoja, gražiai aptaisyti mediniais aptvarėliais. Net dvi eglės prie įėjimo, greičiausiai vazonuose, įtaisytos. Gali būti 1933-1934 metai. Šaligatvis jau iš betoninių plytelių, o ant stulpo kabo daili apšvietimo lempa. Gali būti šventinė diena, nes per antrojo aukšto langus iškištos plazda dvi vėliavos. Gal tai „Gegužės 3-oji“ – konstitucijos diena? O gal pirmosios metinės po Žvirkos ir Viguros žūties? Juk vėliavų kotai ne statūs, o horizontaliai pritvirtinti. O prie vienos vėliavos viršaus matome kažką tamsaus...

Toliau norėjau įdėti tiesiog juodą nuotrauką, nes iš vokiečių okupacijos metų neturime nei vienos. Net nežinome, ar veikė kokia mokykla Švenčionyse. Seneliai apie tą laikotarpį beveik nieko nepasakojo. Tik buvo netyčia prasitarę, kad jaunus žmones gaudydavo darbams Vokietijoje. Tai kas gi eis mokyklon...

Iš pokario metų sukrapščiau vieną nuotrauką. Dar tebestovime didelėse eilėse duonos, o mokyklos kieme esančiame mažame bufetėlyje perkamės po bandelę ir porą karamelinių saldainių. 1963-65 m. Užrašas prie mokyklos įėjimo skelbia, kad čia Švenčionių I-oji vidurinė mokykla. Buvęs dar kažkoks kitoje įėjimo pusėje – nuplėštas. Gal buvo netinkamas. Pastatas iš esmės nepasikeitė. Net fizikos kabinete rašėme ant tokios kilnojamos lentos, kurią net išjudinti buvo sunku. Šaligatvis jau platesnis, bet apšvietimo lempa vakarais ant stulpo keistai tabaluoja. Tvoros šalia mokyklos kiek „patobulintos“. Atminimo lenta Žvirkai ir Vigurai užbetonuota. Mes, vaikai, niekaip negalėjome įminti, kas po tuo betonu slepiasi. Kelias vis dar tebegrįstas akmenimis, bet neužilgo ant jo bus tiesiog užpiltas nestoras skaldos sluoksnis ir „atsiras asfaltas“. Mokyklos kiemas taipogi dar grįstas akmenimis, kaip ir prieš šimtą metų. Stadioną paveldėjome kartu su pastatu. Prieš varžybas lygindavome ir ženklindavome bėgimo takus, stengėmės, kad būtų patogus ir tvarkingas. [6]

Apie 1964 m. išilgai gatvės buvusiam pastatui pristatytas antrasis aukštas, nes mokiniai jau netilpdavo, teko mokytis ir kituose, mediniuose pastatuose. Autentiškos tų metų nuotraukos neišliko. Čia vaizdelis jau iš vėlesnių laikų, tačiau priestatas yra lygiai toks pats. Statant priestatą buvo „modernizuota“ visa mokykla: pakeista elektros instaliacija, įrengtas naujas chemijos kabinetas, išmestos malkomis kūrenamos krosnys, įtaisytas centrinis šildymas, pastatyta anglimi kūrenama katilinė, mokykloje įrengti tualetai. Tiesa, jie veikė vos kelias dienas. Įdomu, bet gudrieji statybininkai buvo numatę „atsarginį“ mūrinį tualetą lauke, kuris patikimai veikė net iki aštuntojo dešimtmečio. O prieš tai tualetas lauke buvo iš medinių lentų ir dažytas kalkėmis, toks kaip tarpukariu.

Kuo mes, mokiniai, tuo metu džiaugėmės? Ogi visokiausiais pasiekimais. Štai nuotraukoje visa komanda su kūno kultūros mokytoju Vytautu Laužadžiu džiaugiasi varžybose laimėta taure. Dešinėje stovintis abiturientas Šarūnas Jablonskas laiko estafetės lazdelę. 1966 metų gegužės pirmoji. Gal kas čia ir save atpažinsite? O štai nuotraukos dešinėje tolumoje matosi to garsiojo bandelių bufetėlio kampas. 

1969 metais sausio 9 d. atšventėme tarybinės mokyklos 25-metį, taip pat šiek tiek tykiau – gimnazijos 50-metį, o 1969 metų pabaigoje, mirus pirmajam jos direktoriui, Vilniaus universiteto profesoriui Zigmui Žemaičiui, mokyklai suteiktas Švenčionių Zigmo Žemaičio vidurinės mokyklos titulas.

Jau apie 1970 metus mokykloje vėl ėmė stigti vietos. Palaipsniui teko „okupuoti“ visas įmanomas patalpas, kad tik nereikėtų dirbti dviem pamainomis. Buvo suprojektuotas (ar pritaikytas) nemažas priestatas su nauja sporto sale. Planavome dirbti „kabinetine sistema“. Nuotraukoje Švenčionių Z. Žemaičio vidurinės mokyklos priestato statyba apie 1976-77 m.

Be mokymuisi skirtų patalpų buvo numatyta biblioteka, valgykla, nauji muzikos, biologijos, fizikos ir chemijos kabinetai, trijų aukštų bendrabutis, išplėstas aikštynas, nauja katilinė ir transformatorinė pastotė. Į patalpas įsikėlėme 1977 ar 1978 metais. Patys surinkinėjome baldus, įsirengėme kabinetuose užuolaidas ir modernizavome naujas lentas. Dabar jau ne mokytojai, bet mokiniai vaikščiojo iš kabineto į kabinetą. Buvo neįprasta ir visiems įdomu – kuo gi čia viskas pasibaigs? Ogi, visai neblogai gavosi, sakyčiau, netgi labai puikiai. Šefuojantys kolūkiai ir gamyklos „aprūpino“ kabinetus televizoriais, įsigijome net kelis kino aparatus – galėjome per pamokas demonstruoti mokomuosius filmus. Buvo ir mokomųjų televizijos laidų, turėjome daug profesionaliai paruoštų muzikos, poezijos ir prozos įrašų. Atrodo mokykis ir norėk. Daugelis to ir siekė. Ėjo laikas. Mokyklos direktorė Vanda Štuikienė pasirūpino aplinkos išplanavimu, tarėsi su rajono specialistais. Metai iš metų aplinka žaliavo, vešėjo ir gražėjo, puošėsi abiturientų dovanomis. 

Staiga atidunda „perestroika“, keičiasi mokyklų direktoriai. Bandome agituoti kurti gimnaziją. Direktorius Albertas Skrebutėnas ilgai mąsto, po to prataria:

- Padarysit, vyriukai, gimnaziją, ale dabar ne čėsas, - neskubėdamas suraitė mintį. Įdomu, kad taip ir buvo. Atėjus direktoriauti Danutei Čepulienei ėmėmės reformų, mokiniai, tėvai, mokytojai ir visi tam prijaučiantys. Ėmėmės protingų reformų. 1998 m. gegužės 29 d. mūsų mokyklai buvo suteiktas gimnazijos statusas, o rudenį įvyko iškilminga jos inauguracija. Jau vadinamės Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazija.

Neilgai besidžiaugėm. Ne mes vieni darom reformas. Atskiriama pradinė mokykla nuo gimnazijos. Nuotraukoje – Švenčionių pradinė mokykla. Tiesa, stogas ir pastatas liko tie patys, tik medžiai prie mokyklos retėja. Po paskutinio apipjaustymo mes juos pavadinome baobabais. O po stogo rekonstrukcijos vėl, kaip senais laikais, atsirado žaibolaidžiai. Vis saugiau.

Papūtė nauji vėjai ir išpūtė medžius. Ne tik medžius, bet ir daugelį žemesnių klasių. Žodžiu, valdžia „apipjaustė“ mūsų gimnaziją, kaip tuos baobabus. O vietoje vienos mokyklos – trys: pradinė, progimnazija ir gimnazija. Progimnazija – aukštai ant kalno. Pradinė ir gimnazija – čia. Vietoje medžių atsirado nauji apsauginiai kuoliukai. Pirmuosius, labai primityvius, tačiau stiprius buvome pastatę, kai dar direktoriavo Juozas Murauskas. Tai įvyko apie 1975 metus. Tuomet visai šalia mokyklos buvo nedidelė avarija – į medį įvažiavo automobilis. Medis nukentėjo labiausiai. Kam tie medžiai, jeigu šaligatvis labai gražus. Tiesa, nelabai. Ten toliau, ties posūkiu į mokyklą, dabar galima ne tik kojas, bet ir rankas nusilaužyti. Tiesa, gerų žmonių dėka paskutiniu metu tos plytelės kiek išsitiesino. O ne tiek jau seniai didelis automobilis „nunešė“ bent kelis kuoliukus ir šviesoforą. Manote, kad juos kas atstatė? Bet užtat dabar prie didžiosios sankryžos (kaip mes sakome „prie kryžiaus“) budavoja salelę pėstiesiems, siaurina pravažiavimą mašinoms. Gal todėl, kad jaunimui patinka kelnės su siauromis klešnėmis. O gal ir rimtesnės „priežastys“.

Po paskutinės renovacijos didysis priestatas atrodo labai gražiai. Prie įėjimo vietoj eglių – du vazonai su baldakimu. Tikriausiai geras sprendimas. Taip subtiliai suderintos spalvos, ypač rudenį. Tad skubėkite pasižiūrėti. Ir net keturios mokyklos sujungtos į vieną darnią visumą. Gaila, kad negalėjo tokio genialaus sprendimo priimti anksčiau, mat įstatymai nebuvo palankūs. Gerai, kad bent seną pavadinimą paliko. Žiūrėkit, ir šviesoforas atstatytas ir... o, stebukle! Išdygo medis asfalto ir betono apsuptyje! Jūs tik pasižiūrėkit, jis žaliuoja! Gal ir daugiau tokių medžių galėtų išdygti bent jau šalia mokyklos! Tik būtų gerai juos apsaugoti taip, kaip tai buvo daroma prieš tuos 90 metų. Bent jau nuo to baisaus naujoviško transporto. Gaila. Deja, tai tik optinė iliuzija. Tikrovėje tėra tik sukrypęs apsauginis stulpelis ir tolumoje augantis gražus medis... 

Laikas ropoja, slenka, teka, kartais net bėga, tik medžiai ir pastatai savo vietose dienas neskubėdami leidžia. Štai prie mokyklos jau „dingo“ ne vienas suvargėlis pastatas, išstovėjęs tikrai virš šimto metų. Dingo ir keli dar visai neseni ir visai gražūs medžiai. Bet vietoje jų dygsta nauji. Medžiai ir pastatai. O mokykla pasilieka.

Albertas DINDA