Vis stebiuosi mumis, lietuviais. Kartais apima toks jausmas, kad didžioji dalis mūsų be bumbėjimo ir nusiskundimų nieko daugiau taip tobulai nemokame. Turime namus? Bet jie per maži ir nepatogūs, o va anie va...

Rodos, viskas gerai ir teka sava vaga, bet vėl negerai – trūksta pokyčių.

Gyvenimas lekia strimgalviais, tik spėk dairytis ir gerti įspūdžius. Tai ne, norim sėdėti užsimetę koją ant kojos ir ilgimės rutinos...

Saulė šviečia - karšta. Lietus lyja - šlapia. Apniukę - trūksta spalvų...

Keičiasi metų laikai, kaip ir neblogai, bet, na, juk žiemą būtų geriau, jei ji taptų vasara, o vasara - žiema...

Kažkas tvarkosi? Na, tiesiog neturi ką veikti. Nesuspėji idealiai susitvarkyti? Tinginys!!!

Va taip ir burbam nuo ryto iki vakaro, nes juk kitur net žolė žalesnė, spalvos ryškesnės...

Tikrai kaip pasaulio bambos – viskas tik mums turi būti skirta ir apie mus turi suktis...

O šiandien aš noriu nustoti bambėti ir džiaugtis tuo, kas aplink... Net namuose nusėdusios dulkės rodo vykstantį gyvenimą, net nurudusi žolė kieme yra iš mano rudens paveikslo...

Ir gėrio, ir grožio aplink tiek daug, kuris net pro nespėtus išvalyti langus matosi. Visko nuostabaus turiu daug, gal net daugiau nei kaimynas...

Tad sustokim, tad nustokim...

Būkime tais, kurie kiekviena kūno ląstele jaučia, kad šiuo metu pas mus viskas geriausia, puikiausia ir žaviausia...

Ir nebumbėkim, taip ateina pokyčiai ir... LAIMĖ...

Kiekvienam to linkiu!!!

Inga UMBRASIENĖ