1953 metų pavasaris. Nuotrauka prisiminimui.

Kas gali būti paprasčiau, nei ką nors nufotografuoti ar padaryti vaizdo įrašą. Savo telefoną visada turime po ranka. Nekalbu apie įvairiai suprastą kokybę, o tik apie pačią galimybę.

Tačiau tolimais vaikystės metais tai buvo didelis įvykis. Kai močiutė pasakė, kad nuves mane pas fotografą, kad darysime mano nuotrauką, nesupratau, kam to reikia. Juk mes ir taip visą laiką šalia viena kitos. Močiutė tvirtino, kad vaizdas liks visam gyvenimui, kad tokią nuotrauką galima kam nors padovanoti.

Prisiminus tą dieną supratau, kad neįsivaizduoju nei patalpos, kur daryta nuotrauka, nei „dėdės fotografo“, kuris turėjo pasiūlyti laukti išskrendančio paukščiuko. Stebėtis turbūt neverta, nes Švenčionyse specialiai nuvesta į ateljė buvau tik vieną kartą. Klausinėjau pažįstamų, kurie žino tų metų miestą, ant kurio namo kabėjo iškaba su užrašu ,,Fotografija“. Neišsiaiškinau.

Pakeliui buvome įėjusios į kažkokį butą. Nustebau, kad atėjome pas mergaitę, su kuria kartu lankėme vaikų darželį. Jasia gyveno arčiau centro, namas stovėjo Mokyklos gatvės kampe. Ir nors paskui daug kartu ten buvau, tą pirmą apsilankymą prisimenu ryškiausiai, nes su smalsumu apžiūrėjau svetimą būstą. Gausiai šeimai buvo priskirta didesnė namo dalis. Užėjome iš kiemo pusės į tamsoką patalpą, iš ten – į erdvią, tačiau blogai apšviestą virtuvę. Prie tuščio stalo kalbėjosi keli šeimos nariai, o gal kaimynai. Įžengus močiutei, jie pagarbiai nutilo ir pasisveikino. Mus pasitiko šeimininkė, Jasios mama, ir nusivedė į kambarį. Ant vienos iš čia esančių aukštų lovų buvo išdėliotas pasakiškas grožis. Tai buvo Lenkijos Krokuvos regiono tautinis rūbas – ryškus, smulkaus rašto sijonas, balti siuvinėti marškiniai ir balta prijuostė. Aksomo medžiagos liemenė, kurią moterys vadino juokingu žodžiu „serdaček“, buvo papuošta blizgučiais. Man buvo pasakyta persirengti. Kai apsirengiau, dar užkabino įvairiaspalvius karolius. Paskui nuėjome į sekantį kambarį, kur stovėjo didelis, trijų dalių veidrodis - triumo. Su malonumu save apžiūrėjau – tokiais rūbais tikrai norėjau „įsiamžinti“. Čia buvo daugiau šviesos, per langus buvo matyti Adutiškio gatvė. Ant užsandarintų žiemai durų, kaip ir ant langų, kabėjo užuolaida, tai buvo prabangos ženklas. Grįždamos iš fotografo, vėl trumpam užėjome pasikeisti rūbų.

Tas namas, kuriame gyveno Jasios šeima, labai seniai buvo pastatytas pasiturinčios žydų šeimos, besiverčiančios prekyba. Kambaryje, kurio duris atsidarinėjo tiesiog į šaligatvį, buvo krautuvė, o kitose patalpose gyveno šeima. Po karo, kai jau tapo aišku, kad seni šeimininkai nebegrįš, šiame name ir panašiuose, išlikusiuose karo gaisruose, buvo apgyvendintos praradusios savo būstus švenčioniškių ar atvažiavusios iš gretimų kaimų ir susiradusios čia darbą, šeimos. Naujakuriai nelabai susimastydavo, kokį ir kieno „palikimą“ jie gavo. Kai kuriuose namuose buvo išlikę baldai, buitiniai rakandai.

Švenčionyse buvo ir tokių namų kaip mūsų, kur daugelį metų gyveno ta pati šeima, kur kiekvienas kampas sušildytas prisiminimų. Mes gyvenome dar močiutės senelio Aleksandro sūnui Boleslavui dovanotame name. Būsimasis močiutės tėvas ką tik buvo baigęs kažkokius mokslus, gavo darbą teisme ir sukūrė šeimą.

Prisimenu, kaip atrodė mūsų namo pusė praėjus keliems metams po karo, kai buvau labai maža. Naudojomės dideliu, visada beveik tuščiu koridoriumi, kampiniu kambariu su aukšta baltų koklių krosnimi, pro jo langus vienoje pusėje buvo matomas kiemas, kitoje – daržas. Nakčiai užkeldavome langines, nes tikrų užuolaidų nebuvo, o tik stiklo apačią dengiantys marlinės medžiagos gabalėliai. Antras kambarys buvo mažesnis, jame, pagal močiutės pasakojimus, labai gero meistro jau po karo buvo įrengta viryklė su orkaite. Ten buvo ir močiutės miegamasis, ir virtuvė, ir maisto sandėliukas ir dar kažin kas. Kitos kelios patalpos nebuvo naudojamos, ir neprisimenu, kad ten užeitume. Keista, kad būdama labai smalsi mergaitė, nebandžiau ten patekti. Kokias paslaptis jos saugojo – nežinau iki šiol. Turėjome vieną plačią lovą, kur miegojome su močiute, stalą, porą kėdžių ir taburetę. Plačios palangės, sienose įkaltos vinys, kelios dėžės stengėsi palengvinti mūsų skurdžią buitį. Patalpos ištuštėjo karo metu – kažkas buvo iškeista ar parduota, kažkas sukūrenta...

Vienintelis seno gyvenimo liudininkas buvo pintas iš šviesių vytelių gilus sodo fotelis, kuris stovėjo dideliame kambaryje prie lango. Jame močiutė įsitaisydavo su knyga, prisidengusi beveik skylėtu, bet taip pat „kilmingu“, mačiusiu gerus laikus, vilnoniu pledu.

Mūsų buitis pasitaisė, tapo patogesnė ir gražesnė, kai kaimynystėje gyvenusi močiutės draugė, išvažiuodama gyventi į Lenkiją, perleido mums savo senus, jau antikvarinius baldus - spintą, komodą ir indaują, atidavė visokių smulkesnių daiktų.

Daug džiaugsmo buvo, kai močiutė surado privatų meistrą, kuris pagal jos piešinį ir paaiškinimus pagamino sofą. Ypač ji didžiavosi, kad pasisekė gauti gražų ir kokybišką, „amžiną“, kaip sakydavo, gobeleną. Auksarankio buvimo vietą ir vardą močiutė atkakliai laikė paslaptyje, pasakodama nebūtas istorijas apie giminaičių iš Vilniaus dovaną. Tada eilinį kartą girdėjau apie kažkokią „obchss“, kuri baudė žmones, dirbančius namuose.

Kurį laiką neturėjome ramybės – kaimynės ir pažįstamos ėjo apžiūrinėti naujo baldo, svajodamos tokį įsigyti. Aš atsikėlus privalėjau greitai susirinkti patalynę ir išnešti į kitą kambarį, nes galėjo kas nors ateiti.

Be atsinaujinančių namų buvo ir kitų rūpesčių. Tada visi, turėję tam sąlygas, laikė gyvulius: karves, ožkas, kiaules, ar nors triušius ir vištas. Močiutė kartu su vyresniąja seserimi turėjo karvę, paskui ožką, kelias vištas dedekles ir gaidį. Ankstyvą pavasarį atsirasdavo mielas paršiukas, paskui keliasdešimt viščiukų. Kai jie paaugdavo, mūsų keliai išsiskirdavo, bet aš niekaip nesiejau jų likimo su atsiradusiomis ant stalo gėrybėmis.

Atėjus pavasariui, močiutė nusprendė nusipirkti paršiuką auginti. Vieną rytą mažiukas paršiukas atkeliavo. Man maldaujant, buvo nutarta, kad kol atšils, paršiukas trumpam apsigyvens pas mus, o ne pas močiutės seserį. Paprašiau, kad paršiuką paduotu man į lovą. Močiutė užsiėmė krosnies kūrenimu, pusryčiais, kitais reikalais, o mes su paršiuku sušilome ir prisižaidę užmigome.

Tą rytą dar viena moteris, eidama pro šalį, „užbėgo trumpam“ pasižiūrėti sofos. Močiutė pasiūlė arbatos, viešnia pasidomėjo, kam čia paruošta dėžė prie krosnies ir atsisėdo prie mano kojų ant sofos. Nežinau, kieno klyksmas buvo baisesnis – prispausto paršiuko ar viešnios. Kadangi puolėme gelbėti mažylio, kaimynė įsižeidė ir greitai išėjo. Paskui, pasitaikius progai, dar ilgai pasakojo, kad mes laikome kiaulę kambaryje. Įsivaizduoju, kokį įspūdį tai padarydavo vėlyvą rudenį, kiaulių skerdimo laiku.

Laimei, mano susidomėjimas „gyvais žaisliukais“ truko neilgai, paprastai kelias dienas, paskui jie gyveno savo įprastą gyvenimą, o aš grįždavau prie vaikiškų žaislų ir žaidimų.

Panašiai kaip mūsų atrodė ir kitas namo galas, kur gyveno močiutės sesuo Helena. Laisvus kambarius ji nuomojo Švenčionių lietuvių mokyklos mokiniams. Vartydama rastą archyve bylą, kurioje pagal gyvenamąją vietą surašyti visi miestiečiai, radau 1944 metais rudenį gyvenusių mūsų name mokinių vardus – Aldona (g. 1932 m.) ir jos brolis Vitoldas (g. 1930 m.) Juchnevičiai iš Mielagėnų bei Eugenija Jackevičiūtė (g. 1932 m.) iš Adutiškio. Ar tai buvo giminaičių, ar pažįstamų atžalos, nežinau.

Kai aš augau, kitame namo gale irgi gyveno mergaitės iš kaimo. Jos išmokino mane pirmų žodžių lietuvių kalba. Močiutė džiaugėsi ir paskatino mane mokytis, nes jos gyvenimo patirtis bylojo – šnekėk su žmogumi jo gimtąja kalba ir šnekėsi su jo širdimi.

Prisimenu vieną žmogų, kurio apsilankymai mūsų kieme ir namuose buvo susiję su mūsų mokinukais. Prie tvoros sustodavo vežimas, prikrautas į pieninę vežamų sidabrinės spalvos aliuminio bidonų. Nuo aukštos vežimo sėdynės kažkaip solidžiai nulipdavo stambus vyras, dėl jo žilų plaukų jis man atrodė irgi sidabrinis, kaip ir šviesios spalvos arkliai. Aš bijojau ir slėpiausi nuo jo, norėjau, kad greičiau išvažiuotu. Kai išgirdau tyliai ištarta žodį „išvežė“, supratau, kad kalba apie jį, nes sidabrinis milžinas su visa sidabrine ekipuote ilgai nepasirodė. Žinojau, kad žmonės, apie kuriuos buvo kalbama „išvežė“, niekada nesugrįš. Gailėjau, kad neatsiliepiau į jo šypsenas, kad raginama nėjau žiūrėti arklių, kad nepasidalinau saldainiais, kai paklausė, gal pavaišinčiau...

Tą svetimą žmogų prisimenu su savotišku kaltės jausmu. Apie tai, kad lageriuose dešimt metų kalėjo močiutės sesers Paulinos sūnus, šeimoje atvirai pradėjo kalbėti tik nepriklausomybės metais, nors raštas dėl jo reabilitacijos buvo gautas jau seniai. Internete ieškodama žinių šeimos istorijai papildyti, „Memorialo“ puslapiuose atradau Mariano Januševskio, „gimusio 1883 m. Švenčionių mst.“, pėdsakus, svetimoje žemėje sušaudyto kagėbistų. Broliai ir seserys, nugyvenę ilgą gyvenimą, gailėjo, kad jis „kažkur pasimetė“, bet niekas jų apie vyriausiojo brolio tikrą likimą nesužinojo...

...Tik dabar supratau, kad ta nuotrauka buvo reikalinga man pačiai. Kad prisiminčiau laikmetį - žmones, namus ir savo jausmus.

Tamara JUSTICKAJA