Ši nuotrauka daryta prieš keletą metų. Joje – kopūstgalvis raukšlius – retas grybas, kuris nuo 1991 iki 2019 metų buvo įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Pirmą kartą man jį parodė gamtininkas Bronius Šablevičius netoli Kaltanėnų (Švenčionių r.). Grybas – ne tik retas, bet ir įspūdingos formos, primenantis didelę kopūsto galvą, kuri iš pradžių būna balta, o grybui senstant paruduoja. Norėjosi tokių grybų rasti daugiau. Skersai ir išilgai išmaišęs visą Labanoro girią, raukšlių radau dar poroje vietoje. Taigi vos trys man žinomos vietos visoje girioje. Bet nei šiemet, nei pernai ten jų neberandu. Ir negera mintis į galvą ateina. Ar tik nebus tie mano kopūstgalviai raukšliai atsidūrę kokio nors kopūstgalvio gurmano krepšyje?

Šis grybas iš tiesų yra valgomas, kai jis būna jaunas. Bet lietuvio skrandžiui tinka ir seni, nes internete, grybautojų forumuose, pilna nuotraukų, kaip jie renka jau didelius, senus vaisiakūnius. Žinia, kad šio grybo jau nebėra Raudonojoje knygoje, pasklido taip greitai, kaip ir apie meškinį česnaką. Pastaruosius žmonės plėšė maišais iš miškų ir vežė į turgų, vietoje to, kad tų meškinių česnakų užsiaugintų patys. Per trumpą laiką buvo nuniokota daugybė augimviečių, tad botanikas Mindaugas Ryla iš nevilties kvietė gamtininkus gelbėti tuos meškinius česnakus, juos... apšlapinant.

Su kopūstgalviais raukšliais darosi tas pats – žmonės juos intensyviai renka, dalinasi nuotraukomis feisbuke, o tada užsinori ir kiti... Blogiausia, kad kopūstgalvių gurmanų Lietuvoje yra daugiau nei tų kopūstgalvių raukšlių, ir visiems šių grybų tikrai neužteks. Nenagrinėsiu priežasčių, dėl ko ši ir dar 200 kitų rūšių buvo išbraukta iš Raudonosios knygos. Didžioji jų dalis tikrai netapo dažnos. Mane, kaip gamtininką, labiausiai liūdina, jog miškai neteko teisinės apsaugos. Kas iš to, kad randi retą grybą, bet miško tai negelbsti, nes grybas jau nebesaugomas. Kopūstagalviui raukšliui reikia ne šiaip miškų, o senų girių, nes šis grybas auga tik ant pačių seniausių, gamtinę brandą pasiekusių pušų šaknų. Tokių miškų mes jau mažai beturime, taigi mažėja ir vietų, kur tie raukšliai galėtų užaugti.

Kopūstgalvis raukšlius yra šilumamėgė, pietinių kraštų rūšis, todėl į šiaurę nuo Lietuvos jis yra retas ir tebėra saugomas, o į pietus nuo mūsų – dažnesnis ir grybautojų renkamas. Iš ten ir atėjo mada jį rinkti su visais prancūziškais receptais. Manoma, kad klimato kaita šiam grybui padeda plisti į šiaurę, bet nepadeda plyni miškų kirtimai. Taigi dar ilgai ši rūšis nebus įprasta mūsų miškuose, o dėl gurmanų antplūdžio gali išvis tapti labai reta. Vaisiakūniai grybui reikalingi tam, kad išbarstytų sporas, bet kai jie surenkami, kaip jis dauginsis?

Kiekvienas iš mūsų esame kažkiek godus, bet labiausiai mūsų godumas atsiskleidžia tuomet, kai grybaujame. Rask tu tokį, kuris gražuolį baravyką ar voverušką miške paliktų ir nueitų tik pasigrožėjęs. O aš dažnai ir baravykus palieku ramybėje, išmokau tramdyti tą gyvulišką godumą ir gyvenime man tai labai padeda. Nes laimingiausias žmogus yra tada, kai jam visko pakanka, o godus niekada nebūna laimingas. Maža to, godūs žmonės labai rizikuoja savo sveikata ir netgi gyvybe.

Dažnai pasitaiko, kad mano ekskursijų metu vienas kitas dalyvis nueina į šoną ir vietoje to, kad klausytųsi, ką pasakoju – grybauja. Užbėga į priekį, laksto aplinkui, ieško to grybo, nes negi tuščiomis iš miško grįši... Nesuprantu, ko jie į mano ekskursijas atvažiuoja, jeigu rūpi ne ekskursija, o grybai. Paskui parodo pilną maišą kažkokių neaiškių grybų ir klausia „kas čia?“. Man viduje sukyla pyktis. Galvoju, jei jau nepažįsti, tai kam tiek prisirovei... Ne kelmutis čia, sakau. Ne viskas yra kelmučiai, kas ant kelmo auga. Nepažįstu aš tokių ir nerenku. „Nepažįsti?“, - nustemba. Tada dar kartą pasižiūri į pilną maišą grybų, pasidaro gaila tiek įdėto darbo ir sako: „Ai, namie knygoje pažiūrėsiu“. Norėčiau aš turėti tokią knygą, kurioje būtų sudėti visi Lietuvos grybai. Deja, tokios nėra ir ilgai nebus, tad grybų būdinimas iš knygų, ypač ne gamtininkams – labai rizikingas reikalas, nes greičiausiai tavo grybo toje knygoje net nebus, apibūdinsi pagal labiausiai panašų ir lengvai apsiriksi. Tikiuosi, minėta grybautoja tebėra sveika ir gyva, bet kitus godumas nuveda į kapus.

Štai šį mėnesį, spalio 13 dieną, Labanoro regioniniame parke vedėm ekskursiją Prezidentui Gitanui Nausėdai ir jo darbuotojams. Ėjom Ščiūrio rago pažintiniu taku, tvarkingai, vorele, bet vienas vyras sugalvojo pagrybauti. Gerai, kad jis man parodė, ko pririnko, antraip šiandien Prezidentūroje vienu darbuotoju būtų mažiau. Jam atrodė, kad prisirinko žvynabudžių, o iš tiesų ten buvo mirtinai pavojingos smailiakepurės žvynabudėlės. Dar bandė su manimi ginčytis, kad tai geras, skanus grybas, bet kai parodžiau straipsnį apie Vilniuje mirusią moterį, privalgiusią tokių „žvynabudžių“, grybus iškart išmetė.

Man negaila, kad godūs žmonės taip rizikuoja. Kiekvienas nusipelno to, ką valgo. Man tik gaila pačios gamtos, nes raudami viską iš eilės, paskui išmesdami, žmonės labai negerbia paties miško. Juk kiekviena iš tūkstančių grybų rūšių miške atlieka itin svarbų vaidmenį. Jie savo hifais kaip laidais sujungia viską, kas yra gyva gamtoje, ir tik dabar mokslininkai bando įminti: kas, kodėl ir dėl ko... Jeigu žmonės nebūtų tokie godūs ir jaustų gamtai pagarbą, tai tos Raudonosios knygos nebereikėtų iš viso. Deja, dar ilgai gamtą teks saugot nuo pačių žmonių. O kaip apsaugoti tą kopūstgalvį raukšlių ir kitus retus grybus, kurių nebegina įstatymai? Taip, kaip siūlė Mindaugas Ryla, gelbėdamas meškinius česnakus. Grybui tai nepakenks, bet šlapimo kvapas daugelį gurmanų turėtų atbaidyti.

P.S. Mano senelis pasakojo, kaip kadaise auklėdavo „miestiečius-koloradus“, kurie rinkdami voveruškas kaip šernai visas samanas išknisdavo. Būdavo, atlieka senelis savo „gamtos reikalus“, apdeda samanom ir viršuje pasodina voverušką. Į tokias samanas nagus įkišęs godus grybautojas antrą kartą jau pagalvos, ar tai kartoti. Žiauru, bet veiksminga.

Andrejus GAIDAMAVIČIUS

Gamtininkas