Iš vaikystės pažįstami kepti obuoliai...

Keptų obuolių su cinamonu kvapas - nerūpestingos vaikystės kvapas. Pasklidęs po namus, šis kvapas nuvilioja paskui save ten, kur jau grįžti galima tik pasikinkius prisiminimų žirgus.

Įkvepi to maloniai nosį kutenančio cinamono kvapo, užmerki akis ir tu tą kvapą užuodi kitu laiku ir kitoje vietoje.

Žiemos pavakarys. Šaltos žiemos, giliomis pusnimis, kai gali įkristi į minkštą snaigių pūkų patalą ir gulėti. Ir kaip bebūtų keista, šaltis, sniegas, bet pusnyje šilta. Kai gali gulėti ir žiūrėti į drumzliną saulę žiemos danguje. Gaudyti burna krentančias snaiges, juoktis, nes dauguma jų krenta į akis ir reikia markstytis.

O iš to keisto ir smagaus užsiėmimo vėl pažadina tas kvapas. Išsirutulioji iš sniego patalo ir seki paskui tą užburiantį kvapą iki namų, iki virtuvės lango. O pro jį matosi ugnele kūrenama krosnis, ant jos pastatyta skarda su keptais obuoliais, apibarstytais cukrumi ir cinamonu. Ir nors labai, tiesiog nežmoniškai labai vilioja tie obuoliai, bet bandai nugalėti tą trauką, nes žinai, jei jau įeisi į kambarį, tai žiemos pramogos lauke bus baigtos. O baigtos todėl, kad pirštinės jau permirkusios nuo sniego, bet niekis, rankoms visai nešalta. Kepurė – kaip šalmas metalinis. Nuo apšalusio sniego svoris jos patrigubėjo. O kelnės!!! Kelnės nutįsusios nuo snieguotų varveklių, einant barškančių tarpusavy, tarsi karoliai stikliniai.

O po pusnynus taip smagu nardyti, piešti tulpes ant avilių stogų, purtyti apsnigtas obelų šakas senam senelių sode sau ant galvos... Tikra pasaka!

Ir vėl tas nosį kutenantis kvapas.

Tu jau nebegali atsispirti tai pagundai, darai duris, veržiesi su šaltu garu į šiltą kambarį: - Kur tave velnias neša į trobą su visais sniegais ir ledais, nusirenk prieangy! - išgirsti babytės pasibaisėjusį balsą, kad visa virtuvė tuoj bus vandeny. Greit nusimeti ledo ir sniego šarvus ir pastebi, kad jau laikai rankose tą cinamoninį stebuklą ir jis netrukus užlieja tavo gomurį nuostabiausiu skoniu.

Atmerki akis, tik tu jau nebe tas pasakomis tikintis vaikas, bet vis dar jaučiantis tą skonį ir kvapą iš vaikystės.

Jelena ŽALPIENĖ

Autorės nuotrauka