Ar dar prisimenate, kokie būdavo mūsų keliai rudenį? O pavasarį, kol dar žemę kausto įšalas ir vanduo negali sunktis gilyn?

Nesakykit – kiek brista per purvą, kiek slydinėta!Tada žinojome, kad niekas mūsų kelio nesutvarkys – iš kur imti tiek pinigų, kad galėtum vežti žvyrą ir akmenis, pilti ir lyginti, pilti ir lyginti.

O dabar – nei stebuklas, nei kažkas netikėto: vieną dieną pradėjo važiuoti mašinos, pylė ir lygino, pylė ir lygino, kelią sutvarkė nuo asfalto iki pat girios. Kokie geri žmonės, tiesa?

Palaukite, čia dar ne viskas... Po to dieną naktį vis kirto mūsų girią – dabar ten jos ir giria nepavadinsi. O iškirtę dieną ir naktį tuo keleliu medžius vežė. Viską išvežė.

Ne, mums nereikia to jūsų kelio. Mes galime ir per purvą bristi!

Selemonas PALTANAVIČIUS