Ar matei, kokia striuka tapo diena? Ypač kai neregime saulės... Tada rytas ilgai raivosi iš tamsos, verčiasi į prieblandą ir po to joje palieka dieną. O tada vėl ima tirštėti sutemos, nusileidžia prieblanda ir gimsta naktis. Sakytum, viskas čia paprasta, nes gamtai šį rudenį nepavyko nieko atrasti. Ar tikrai?

Gali būti, kad mes pamiršome vieną svarbų dalyką – iš rudens laukiame ne tamsos, o visai ko kito: praplyštančių debesų, šviesos ir net saulės. Tik šviesa mums gali suteikti džiaugsmo. O ko dar daugiau galima norėti iš rudens? Arba iš kito metų laiko...

Taigi sėdime ir laukiame šviesos... Na, ne, mes nesėdime, nes darbai niekada nesibaigia, o jeigu kada nors taip nutiktų, mes jų susigalvotume naujų.

Taip ir yra – kas lapus grėbiam, kas žolių stiebus iš pakelės kapojam ar malkas rietuvėn kraunam; dirbam ir vis dangun žiūrime: o gal? Štai lyg tame pakrašty debesys retesni, o štai ten lyg properša saulei veriasi... O ten...

Tądien saulės nepamatėme iki vakaro. Bet gal ir nieko – darbus dirbom, žvalgėmės ir atrodė, kad kažko sulaukėme. Jei visa diena tokia, jei savaitė, gali būti visai neblogas ruduo. Tegul ir be saulės...

Selemonas PALTANAVIČIUS