Tyla jau nebesėlina mažyčiais žingsneliais. Ji sunkiais kerziniais batais trepsi po mintis ir barsto nerimo purvą, net vorai sunerimę stebi iš savo voratinklių kasdienybės pasikeitimus. Saulė slepiasi už cepelininių debesų. Su vėju gali atskristi ir nerimas, nešdamas prisiminimus ir nepaaiškinamą šiurpulį. Ar viskas gerai, kad beliko du žodžiai?.. Ir daugtaškis, kuris gali papasakoti dar daug, bet nutyla nebaigęs minties... Laukiu, mintiju, veju slogutį, kad kažkas nutiko. Žvakės šviesa sklaido tamsą...

Inga UMBRASIENĖ