Mokinystė: nuo raidės iki dvasios

Lukas evangelijos ištraukoje (Lk 17, 7-10) dar sykį primena esminius mokinystės tikslus ir pasiremia Mokytojo kalba bei darbais. Norėtųsi ir mums šiandien vėlei iš naujo pasitikrinti savo pašaukimą, paklausti savęs – ar vis dar esame mokiniai, ko mokomės, ar jau šį bei tą kelyje esame išmokę. O galbūt tik kopijuojame, tik koreguojame savo būtį, tik bandome būti „truputį mokiniai“, taigi jau nebe pagal Mokytojo pateiktą pavyzdį.

Kuomet susiduriame su tiesiog nepakeliamais Jėzaus raginimais, radikaliais įsakymais, kuomet patiriame labai nelengvą savo buvimą, savo krikščioniškumą šių dienų pasaulyje, tikrai suabejojame savo mokinyste. Nesinori taip griežtai laikytis normų, nesinori būti uoliu, nebesinori kvėpuoti tikėjimu. Pravarčiau atleisti diržus, įsilieti į nemąstančią minią, neišsiskirti iš kitų savo unikalumu, supanašėti, susivienodinti. Arba būti taip, kaip kiti šiandien sau ramiai būna. Tad gal dėl mados, dėl baimės būti savimi, paliekame teisę suteikti laisvę ne Mokytojui, bet sau.

Sunku išsaugoti savastį, likti ištikimam kartą tartam „taip.“ Nes tai skaudu, vargina, tai kiekvieną kartą reikalauja atnaujinti save, reikalauja savyje rasti jėgų ne tik raidei, bet ir dvasiai, tikrajam mokinio gyvenimui. Prisitaikyti yra kiek lengviau. Gal tuomet būsi nepastebėtas ir galėsi skonėtis gyvenimu tik sau, būsi tvirtas užsidarydamas, džiaugsiesi nematydamas, sutaupysi save netarnaudamas ir neieškodamas kitos išeities.

Tikrasis tarnavimas, tikroji mokinystė reikalauja brandaus Mokytojo ir mokinio santykio, rimto ir gaivaus ryšio, sujungiančio tikėjimą ir gyvenimą, buitį ir būtį, laikinybę ir amžinumą. Iš tiesų neįmanoma būti geru mokiniu, paminant Mokytojo buvimą. Tikrąją mokinystę dovanoja Jėzus. Ne iš savęs esame talentingi, bet nuolat semiamės džiaugsmo, išminties, kantrybės iš dosnaus Mokytojo. Tik tuomet vaisingai darbuojamės, kai nebandome nukirsti šaknų, bet išlaikome bendrystės santykį kaip esmę, kaip didįjį paveldą, kuris ir maitina mūsų žingsnius bei mūsų pasiryžimus.

Tikroji mokinystė nepažįsta lenktynių, nepažįsta rungtyniavimo ir žūtbūtinės kovos, kad tik vienintelis ir pirmas būčiau. Visos žmogiškos dovanos paskirtos tam, kad kiekvieną dieną taptume vis labiau žmonėmis, kad išmoktume įsileisti kitą, kad unikaliai rizikuotume atverdami duris ir įsileisdami kitą. Krikščioniškoji mokinystė užblokuoja kelius pavydui, puikybei ir egoizmui. Tik tuomet ir galime pasijusti indais ir įrankiais, kuriuose ir per kuriuos veikia Kitas. Mokinystė leidžia pajusti save kaip didžiojo Vynmedžio šaką, kuria ir teka syvai kaip palaiminimas mums ir kitiems. Tokiame vynmedyje nebelieka vien tik „aš“, bet atsiranda ir „Tu“, atsiranda vietos kitam. Veikiu ne tik aš, bet veikia per mane Mokytojas – dėl manęs ir kitų. Nebėra vien tik „aš“, artėja Mokytojo pavyzdys. Galima juo pasitikėti, pasiremti, gyventi.

Apaštalaudami ir gyvendami taip norime visus nuopelnus priskirti sau, norime būti pamatyti, įvertinti, kad dar sykį pasišildytume po puikybės saulute. Bet... Jėzus ragina pasitraukti į pakelę ir pripažinti savo mažumą. „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“, - nuskamba Evangelijoje. Kad dar sykį subręstume, įprasmintume save, išgyventume džiaugsmą ir ramybę per gydančius Mokytojo žodžius. Vienas mūsų žingsnis dvasinės brandos link – prisiminti ir pasitikėti Dievu, iš kurio, per kurį ir kuriame mūsų kasdieninių žingsnių ir pastangų prakaito kilnumas.

Justas JASĖNAS