Jis žino, kad jokio žemės krašto nėra – eik bet kurion pusėn, kur dangus remiasi į mišką ar laukus, o jų susitikusių nerasi. „Ne vaikai gi esame...“ – sako jis ir šypsosi prisiminęs, kaip su draugu bėgo pakui vaivorykštę, nes ji buvo visai čia pat, po to tolo, tolo iki dangaus pakraščio. Tada jos taip ir nesurado, nes ji ištirpo, pranyko ir juodu nukabinę nosis grįžo namo.

Sakyk ką nori, bet kažkoks pakraštys  vis tiek turi būti! Žiūrėk, ir saulė iš vieno pakraščio pakyla, o po to kitame leidžiasi. Arba žiema – vienam krašte jau baltuoja, o kitame jos – nė ženklo.

Kad tikrai yra taip, jis eina dar kartą patikrinti – sustoja žiemių pusėje prie tvoros ir ilgai žiūri į dangun įsirėmusią girią, vakaruose mato kalvas, tarp kurių žemėn nusileidžia debesys. Rytuose turėjo tekėti saulė, tik šįryt jos nebuvo nė žvilgsnio. Nesvarbu, ji ten yra, prie to pakraščio…

Štai ir turi jis atsakymą – už vieno žemės krašto saulė, už kito – kalvos ir miškas. Jei netikite, eikite ir patys viską patikrinkite. Gal rasite…

Selemonas PALTANAVIČIUS

Nuotrauka Algio Jakšto