Mes turime 143 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:117
mod_vvisit_counterŠią savaitę:117
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:10917
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Meilės užgaidos: tai ateina, tai kažkur išeina...

2022 m. lapkričio 19 d.

Nuo pat vaikystės buvau tylenė, mieliau leidžianti dienas ten, kur man niekas netrukdydavo, kur galėdavau tiesiog būti tik su savo mintimis. Ta vieta dažniausiai būdavo nedidelė laukymėlė tarp miško ir bevardžio upelio. Ten netgi žiemą nueidavau beveik kasdien, o šiltuoju metų laikotarpiu kasdien ten praleisdavau labai daug laiko. Tiesiog sėdėdavau, žiūrėdavau į šalia vienas kito augančių medžių viršūnes ir įsivaizdavau, kad jie kalbasi vienas kitą liesdami šakomis. Jei vėjas tiesiog įsistūgaudavo, tos šakos lyg ir susipindavo tarpusavyje, todėl man atrodydavo, kad šitaip medžiai pykstasi.

Turiu pasakyti, kad šitos savotiškos mano slėptuvės niekas kitas nelankė. Niekada nemačiau jokio žmogaus, net pabandžiusio prisiartinti prie šios vietos. Žinoma, čia nebuvo jokių įmantrių gamtos sukurtų grožybių, nieko tokio, kas tiesiog viliote viliotų čia ateiti. Būtent ši aplinkybė ir buvo man labai palanki: aš nenorėjau šia vieta su niekuo dalintis...

Kai mano draugės jau lakstydavo į pasimatymus, aš visa savo esybe jaučiausi niekam nereikalinga. Netgi tie vaikinai, kurie man nelabai patikdavo, nekreipdavo į mane jokio dėmesio, nekvietė ne tik į pasimatymus, bet netgi niekada nepasiūlė kartu nueiti į kiną. Užtat ir lėkdavau į savo laukymėlę, kur galėjau išraudoti visas nuoskaudas, visas neįgyvendinamas viltis ir svajones.

Netgi tada, kai jau buvau peržengusi trisdešimtmečio slenkstį, niekas nepasikeitė. Jaučiausi vieniša, niekam nereikalinga, o visas mano širdį apraizgiusias liūdnas mintis patikėdavau tik tos laukymėlės medžiams. Jų ošimo nuraminta grįždavau namo tarsi apsivaliusi nuo kažko labai nemalonaus...

Kai susipažinau su miškininku Viliumi, kartą užklupusiu mane toje laukymėje, lyg ir kažkas pasikeitė. Na, gal tik aš taip įsivaizdavau, mat kartais rasdavau jį sėdinti mano mėgstamoje vietoje ir laukiantį manęs. Po kurio laiko aš įkalbėjau sau mintį, kad Vilius mane pamilo. Kitaip, ko gi jis čia lankytųsi. Tiesa, jokių apkabinimų, karštų bučinių ar meilės prisipažinimų nebuvo, bet man to nė nereikėjo. Užteko, kad jis manęs laukia (arba aš jo), kad valandų valandas prakalbame tiesiog apie nieką.

Vėliau jis mane pakvietė į kavinukę, esančią gal už kokių penkiasdešimties kilometrų nuo mūsų pasimatymų vietos. Iš laimės buvau devintame danguje. Tiesiog skrajojau žemės nesiekdama. Tiesa, nerimavau tik dėl to, kad kažin, ar turėsiu ką tinkamo apsirengti tokia proga, ar mokėsiu elgtis tokioje vietoje, kurioje iki šiol nebuvau buvusi... Nutariau, kad žiūrėsiu kaip elgsis kiti tos kavinukės lankytojai ir viskas bus gerai... 

Tiesą pasakius, nebuvo į ką žiūrėti. Kavinukė pasirodė labai paprasta (oho, kokią įsivaizdavau), patiekalai neįmantrūs, o be mūsų joje tebuvo tik du vyrai, siurbčiojantys alų iš didelių bokalų.

Aš vis tiek sakiau Viliui, kad man čia labai patiko, kad mielai apsilankyčiau čia dar ir dar kartą. Taip ir buvo – dažnai čia atvažiuodavome.

Aš jaučiausi tokia laiminga, kad jau net bandžiau įsivaizduoti esanti labai mylima, vienintele moterimi, su kuria Vilius norėtų būti visą gyvenimą.

Užtat kai po keleto mėnesių draugystės Vilius paskambino ir pakvietė dar kartą nuvykti į tą pačią kavinukę, nes sakė norįs pasakyti kažką svarbaus, vėlgi pasijutau lyg ant debesėlio. Galvoje tebuvo viena mintis – tikriausiai norės pasipiršti.

Ir važiuojant į tą nedidelį miestą, ir jau sėdint už staliuko Vilius atrodė labai susikaupęs. Lėtai kramčiau kažkokį nelabai skanų patiekalą ir mintyse spėliojau, kad tikriausiai jis toks susikaupęs prieš ištariant pačius svarbiausius žodžius.

Aš taip norėjau išgirsti pasiūlymą tapti jo žmona, kad net raginau jį pagaliau pasakyti iš anksto pasiruoštus žodžius. Jis vis delsė, sakė viską pasakys tada, kai pavalgysim, bet nutarė prabilti dar nebaigus valgyti deserto. „Giedre, – kažkokiu lediniu balsu Vilius kreipėsi į mane, – aš privalau tau pasakyti, kad pamilau kitą moterį, kad ruošiuosi ją vesti, todėl nebegalėsiu susitikti su tavimi. Nenorėjau, kad apie mano būsimas vestuves tu sužinotum iš pašalinių žmonių, todėl ryžausi pasakyti pats“.

Aš net nežinau, ar gerai girdėjau paskutinius jo žodžius. Viską, ką tą akimirką sumojau padaryti, tai nė žodžio neištarus staiga atsistoti ir išbėgti iš kavinukės. Nenorėjau, kad jis matytų mano ašaras, o jos jau veržėsi iš abiejų akių...

Buvo šiltas vasaros vakaras. Nežinau, kiek buvo valandų, bet jau pakankamai sutemę. Sprukau kiek įkabindama tolyn nuo kavinukės, bet Viliaus pasakyti žodžiai mane lengvai pasivijo. Nulindau į kažkokį neapšviestą skverelį, atsisėdau ant pirmo pasitaikiusio suoliuko ir daviau valią ašaroms...

Po keleto minučių Vilius paskambino. Neatsiliepiau. Tada dar keletą kartų paskambino. Irgi neatsiliepiau. Mačiau, kad jis sėdo į automobilį ir nuvažiavo. Aš likau sėdėti ant to suoliuko mieste, kur nepažinojau jokio žmogaus. O jau buvo naktis...

Pradėjau atsipeikėti tik tada, kai jau švito. Ašarų nebebuvo. Netgi pabandžiau mintyse pajuokauti, kad visas išverkiau. Pagalvojau, kad ilgiau čia pasilikti negaliu, nes išaušus galbūt pro šią vietą eis žmonės, tai ką jie pamanys pamatę mane nuo ašarų užtinusiomis akimis. Nutariau kažkur eiti. Tiesiog ėjau nelabai galvodama kur. Atsidūriau to miesto centre. Gatvės dar buvo tuščios. Tik vienas vyriškis vedžiojo nedidelį šunį. Instinktyviai pasukau į kitą gatvę, nes su nieko nenorėjau susitikti.

Nežinau, kiek laiko šitaip vaikščiojau. Tiesiog ėjau ir ėjau negalvodama nei kur einu, nei ko. Po kurio laiko atsipeikėjau atėjusi į tą patį skverelį netoli kavinukės. Vėl suskambo telefonas. Skambino Vilius. Neatsiliepiau.

Šiek tiek pailsėjusi, apmąsčiusi būsimus veiksmus nusprendžiau susirasti autobusų stotį ir kokiu nors autobusu parvažiuoti namo. Radau, išsiaiškinau, kad man tinkamas autobusas bus tik vėlyvą popietę. Teko susitaikyti su mintimi, kad nuo artimiausio sustojimo iki mano namų dar teks paėjėti apie aštuonis kilometrus...

Kai vėlų vakarą parsiradau namo, kaimynė sakė, kad manęs ieškojo kažkoks vyriškis. Nupasakojo kaip jis atrodė, kokiu automobiliu buvo atvažiavęs. Supratau, kad tai Vilius. Kaimynė jį informavo, kad vakar kažkur išvažiavau ir iki šiol dar neparvažiavau.

Vilius skambino beveik kas pusvalandį. Neatsiliepinėjau. Dar ne kartą buvo atvažiavęs – neįsileidau. Kaimynei buvau prisakiusi (jei paklaus, žinoma), kad manęs nematė, kad vakarais mano languose nedega šviesa, vadinasi manęs nėra...

Dar ilgai padėtis nesikeitė: Vilius skambina, o aš neatsiliepiu, atvažiuoja, o manęs „nėra“.

Viliaus skambučiai nebuvo labai dažni, bet vis tiek neatsakinėjau. Kartą nežinau kur buvau išėjusi ar išvažiavusi, o grįžusi radau už durų užkištą raštelį. Jis buvo nuo Viliaus. „Giedre, mano vestuvių su kita moterimi nebus. Po to, kas atsitiko kavinėje ir po atkaklaus tavo tylėjimo supratau, kad tu esi mano gyvenimo moteris, kad tave myliu ir jokios kitos man nereikia.“

Tai perskaičiusi dar negreitai atlyžau, dar negreitai atsiliepiau į jo skambučius, ilgai nenorėjau susitikti. Tik tada, kai kartą nuėjusi į savo pamėgtą laukymėlę radau jį ten sėdintį, širdies ledai pamažu atitirpo...

Dabar aš jau esu Viliaus žmona. Mes turime sūnų. Aš jam niekada nepriekaištavau dėl tos nakties svetimame mieste, o jis man to įvykio irgi niekada nepriminė. Jaučiu, kad nepamiršo. Aš kartais pati pagalvoju apie tai, kaip įvykių eiga būtų pakrypusi, jei tą vėlų vakarą aš būčiau pasielgusi kažkaip kitaip...

Genovaitė ŠNUROVA