Remdamasis gyventojų reikalavimais, Seimo narys Gintautas Kindurys pateikė įstatymo pataisą

Milkuškų bendruomenės pastangos ginant savo žemę ir teises nenuėjo veltui. Kai visą šio kaimo Didžiąją gatvę užklupo netikėta neganda – žmones pasiekė iš pirmo žvilgsnio formalūs NŽT laiškai, informuojantys apie kadastro duomenų pakeitimus, žmonės sukluso, ėmė aiškintis, ką tai reiškia. O realiai reiškia tai, kad po 20 metrų pločio juosta abipus kelio, į kurią patenka žmonių žemė, tampa kelio apsaugos zona, jeigu tai – respublikinės reikšmės (šiuo atveju – rajoninis) kelias. Bendruomenė pirmiausia surengė susirinkimą, į kurį pasikvietė Seimo narį Gintautą Kindurį. Vėliau meras R.Klipčius viešai sakė, kad „nuogąstaująs, jog trūksta elementaraus bendradarbiavimo“, nes nieko iš savivaldybės žmonės nepakvietė... Tiesa, kai kelių direkcija informavo, kad savivaldybei buvo daug kartų siūlyta perimti kelią, priskirti jį prie vietinių (koks realiai ir yra), ir išvaduoti savo gyventojus nuo rūpesčių (apsauginė zona susiaurėtų iki protingos ribos – 3 metrų), bendruomenės atstovai prašė mero pagalbos, bet gavo kategorišką „Ne“.

Užtat realiai padėti žmonėms ėmėsi Seimo narys Gintautas Kindurys, ir, atrodo, sėkmingai. Ir tikrai pačių žmonių prašomas, o ne mero iniciatyva, kaip bandoma klaidingai pateikti visuomenei. G.Kindurys pateikė Seimui Kelių įstatymo pataisą, kuriai Seimas jau pritarė ir ketina svarstyti pavasario sesijoje.

Milkuškų problema – ne vienintelė šalyje. Įgyvendinant Lietuvos valstybinės reikšmės kelių įteisinimą dažnai susiduriama su problema, kai natūroje kelio juostos minimalus plotis neatitinka jai keliamų Kelių įstatyme nustatytų pločio reikalavimų. Taip yra dėl užstatytose teritorijose nuo seno esančių siaurų kelių ir greta jų esančių sklypų ir pastatų. Vykdant kelių įteisinimo procesą nukenčia žemės savininkai, nes jiems gali būti sumažinamas valdomos žemės plotas, už paimamą žemę nekompensuojama, be to, žemės savininkams tenka iš naujo įteisinti savo sumažėjusius sklypus.

Priėmus pataisas, keliai, jų atkarpos, kurios eina per nuo senų laikų užstatytas teritorijas (kaimus, miestelius, miestus), ir kur nėra galimybės praplatinti kelio juostos, galėtų būti įteisinti tokio pločio, kokie yra natūroje.

Pataisos taip pat leistų urbanizuotose teritorijose įteisinti kelius, kurie dėl dešimtmečius susiklosčiusių minėtų aplinkybių iki šiol neįregistruojami Nekilnojamojo turto registre.

Pataisomis siūloma nustatyti į abi puses nuo kelio briaunų tokias apsaugos zonas: krašto kelių – po 5 metrus; rajoninių kelių – po 4 metrus; vietinės reikšmės I, II ir III kategorijos kelių – po 3 metrus. Mūsų rajone ši problema aktuali toli gražu ne tik Milkuškoms. Yra ir baisesnių pavyzdžių, kaip antai Slėnio g. Švenčionėliuose, kurią, beje, turimais duomenimis, savivaldybė 2016 m. ruošėsi remontuoti.

Aišku, savivaldybės geros valios parodymas – sutikimas perimti kelią ir vienu tarybos sprendimu pašalinti žmonių rūpesčius, išlieka. Tik, atrodo, rajono valdžia geriau eis į mūšį, negu prisiims apie 1 km ilgio gatvelę. Kad tik nedirbti, kaip sakydavo vienas humoristas...

Beje, papildomi kilometrai vietinės reikšmės kelių netaptų našta rajono biudžetui, nebent valdininkams darbo prisidėtų. Vietinių kelių priežiūrai lėšas skiria, paprastai sakant, Vilnius, priklausomai nuo kelių ilgio.

Todėl žmonių keliamas reikalavimas savivaldybei – perimti Didžiąją gatvę – išlieka. Ir tai jokia ne priešrinkiminė spekuliacija, o mero ir jo partijos rinkėjams duoti pažadai – rūpintis rajono gyventojų gerove.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ