Pradėjo purkšti iš to nesibaigiančio cepelininio dangaus. Vis labiau jaučiu kaip gamtoje, taip ir savo viduje artėjantį adventą... Ne, dar ne šviesų šokio girliandų lemputėse ar žaisliukų atspindžio ilgiuosi. 

Rodos, net gamta nyra į susikaupimą, kas vakarą apgobdama žemę vis šaltesne skraiste. Tik židinio liepsna dar gali išplėšti iš sąstingio ir nunešti mintimis į vasaros vakarą po žvaigždėtu dangum, kai svajojau, o dabar laikas pabūti su savimi čia ir dabar. Pailsėti nuo šurmulio, paklajoti prisiminimuose. Lapkritis, savo apniukusiomis dienomis, leidžia pajusti save visa ta būtimi, kai stovi prieš Pasaulį toks, koks gimei, be kaukės. Patinki sau toks, koks esi? Kuo tapai? Kur link eini? Ar turi petį, į kurį gali atsiremti? Ir dar svarbiau, ar gebi ištiesti ranką tam, kam jos reikia...

Gyvenimo klišė – „Ruduo - vertybių perkainojimo metas...“

Inga UMBRASIENĖ