Mes turime 314 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1973
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12160
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88190
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Daina vidur girių

2022 m. lapkričio 26 d.

 

Išvažiavau ieškoti Žmogaus. Žinia – žmonių nereikia ieškoti, jų apstu visur, kas akimirką mirga marga mūsų akiraty. Tačiau aš vis dėlto išvažiavau ieškoti Žmogaus. Lyg antikos filosofas Diogenas dieną su žibintu vaikštinėdamas mieste ieškojo Žmogaus.

Nusitrenkiau į gūdžius miškus. Nedaug jau mūsuose išlikę gūdžių miškų, tačiau keletas senųjų girių vis dar ramsto savo šakomis dangų. Žinau, kad vienoje tokių girių, Labanore, gyvena Žmogus. Vienas. Bet ne vienišas. Turi šunelį, puikų draugą, keletą avelių, bitelių šeimyną, tolimus kaimynus retkarčiais atsilankančius. Turi dviratį, esant poreikiui kitus lankyti. Turi obelų, apkibusių raudonskruosčiais vaisiais, šulinį, gausų vandens, palei namus nešantį švarią, gaivią srovę upelį. Dar turi kalnelį, ant kurio stovi jo tėvo ręsta sena medinė troba ir ant kurio stovėdamas gali dairytis į visus keturis tolius, kiek akys užmato. Tiesą sakant, labai toli nepasidairysi, nes kalnelį supa plačios pievos, o šias – aukšto mūro miško sienos. Bet kalnelis vis geriau nei dauba – čia pučia gaivališki vėjai, išpustantys visą negatyvą, išsklaidantys ne tik užsistovėjusią namų energiją, bet ir niūrias mintis. Kaskart prakošiantys galvą kiaurai, kad ji liktų tuščia, švari it baltas popieriaus lapas. Pasiruošusi naujai dienai, naujiems gyvenimo iššūkiams, stipri geroms ir blogoms naujienoms.

Rasti Žmogų ne taip jau lengva. Tokie nekiūto ant kiekvienos šalikelės, nekrūpština kasdien iš kaimo krautuvėlės skimbčiodami lininių siūlų tinkleliu, tačiau ir interneto platybėse nesireklamuoja. Todėl surasti Jį ne tik nelengva, bet netgi keblu. Žinau tik miško masyvą, kalnelį ir liurlantį upelį, žymintį Jo buveinę. Betgi tokių kalnelių – visas kraštas. Todėl pasimakalavusi girioje gerą pusdienį nusiminiau – nejau teks nuleisti rankas. Žinau, kad jei dabar nerasiu, tai daugiau niekad ir neieškosiu. Bet, regis, fortūna vis dar manęs neapleido – lankant kaimą po kaimo, ieškant vėjų kalnelio miškų slepiamose laukymėse, netikėtai iš už medžių išniro žmogysta. Pati tuo netikėdama, užklausiau, gal žinantis, kur gyvena Žmogus. Žmogysta pavartė apsiblaususias akis, pasikrapštė pakaušį ir kiek besipinančiu liežuviu, tačiau tvirtu balsu ėmėsi adreso nurodymo misijos. Pasirodo, mano ieškota visai kitame girios krašte, o Žmogus gyvena bene už dvidešimt kilometrų. Atsikvėpiau, rodos, už visą ateitį į priekį ir ėmiausi naujų miško kelių išbandymo. Aišku, širdy nėra taip ramu, lyg niekur nieko. Vis tik mačiau Jį vieną kartą gyvenime ir nežinau ar Žmogus atrodo lygiai taip pat. Vis tik praėjo ne vieni metai nuo pažinties – nepažinties. O Jis pats tuo labiau manęs nepažins, gali netgi duris užtrenkti prieš nosį. O gal netgi ne vienas jau gyvena, gal antroji pusė nemėgsta jokių netikėtų svečių. Bet – sukasi mano mintys galvoje vilkeliu – betgi visada geriau bandyti, nei niekada nepabandyti. Ir aš sukaupusi visą drąsą artėju link ieškomos buveinės. Ties paskutiniu posūkiu tik švyst – išnyra Žmogus. Vedinas dviračiu, artpilnis drobinis maišas rankoje. Lygiai toks pat, kokį kadaise mačiau. Tokie pat plaukai, tokia pat tvarkingai apkirpta barzda. Net keista, lyg amžinybės piliulę prarijęs. Šokau iš savo ratų ir puoliau prisistatyti. Kaip ir maniau, neprisiminė mano veido, tačiau metė šonan dviratį ir pakvietė svečiuosna. Dėkojau sau ir likimui, kad spėjau išvažiuojantį sutikti – dar akimirka ir būčiau tik durų spyną klebenusi.

Nenorėjau trukdyti reikalų, pasiūliau gonkelėse prisėsti ir trumpai pabendrauti. „Ne, - atsakė Žmogus, - užeisim vidun, išgersim kavos.“ Ir dabar sunku patikėti, kaip galima taip svetingai, pagal visą etiketą priimti svečią, kurio nepažįsti. Susėdę ant uslanų, prie tvirto medinio stalo, abu siurbčiojom kavą su mano atvežtais gardumynais ir kalbėjom. Šnekta liejosi laisvai: apie gyvenimą, vaikystę, senus tėvus, per dešimtmečius pasikeitusį artimos aplinkos veidą. Apie giriose zujančius ir nešančius neatsakingų šeimininkų avis vilkus, apie rudenines miško gėrybes ir traukiančius savo glėbin liūnų akivarus. Apie keblią sveikatos bei švietimo sistemą ir tuštėjančias kaimo sodybas, sočiai užpildytas Jo knygų lentynas ir šiltą raudonų koklių pečių. Tada, žmogus, ir pamatai, kad nebūtinai tūlas kaimietis yra tamsus savo sieloje, bemokslis, nieko nežinantis ir nesuprantantis, pajuodavusiom nuo žemės rankom bei nesibaigiančių rūpesčių giliom raukšlėm išvagota kakta. Tas nutolęs nuo triukšmingos minios kaimietis gali būti ir visapusiškai apsišvietęs, savais, gal tik jam vienam težinomais metodais besidomintis nūdienos pasaulio problemomis, tobulinantis neišsemiamą žinių aruodą ir net sugebantis nustebinti. Paslaptingai šyptelėjęs Žmogus atsinešė... elektrinę gitarą, pajungė garso stiprintuvą ir stambiais, nuo darbų sugrubusiais pirštais užgavo jautrias stygas. O tada... pasiliejo muzika tarsi iš akylai saugomo gausybės rago, išsidraikė po visą trobą, šovė link durų, langų ir nekantriai ėmė skverbtis į laisvę. Radusi pravirą lango plyšį, aštri, liepsnojanti melodija lyg gyvatė išsirangė į plačiuosius laukus ir draskėsi, spjaudė ugnimi, ilgom žaibų strėlėm smaigstė tamsaus mūro sienos medžius, kol suskaidžiusi tuščias laukų erdves, pasidavė gūdžion girion...

Žinau, tie ugnimi švytintys muzikos garsai niekada neleis tamsai apnikti Žmogaus sielos.

Jūratė VITKAUSKAITĖ

 

 
Reklaminis skydelis