Mes turime 291 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2188
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12375
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88405
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Iš lapkričio pamokslėlių: trečiasis

2022 m. lapkričio 26 d.

Kelyje tarp Samarijos ir Galilėjos

Ištrauka iš Luko evangelijos (Lk 17, 11-19) pasakoja apie Jėzaus ir dešimties raupsuotųjų susitikimą. Jis pats keliauja tarp Samarijos ir Galilėjos, t.y. tam tikru ribiniu ir savaime aišku pavojingu kraštu, pilnu netikėtų situacijų, kuomet tiesiog negali nieko gerai suplanuoti ir nesijauti saugus, tyko plėšikai, gali užpulti laukiniai žvėrys, trūksta maisto ir vandens, alina karštis. Kelias arba riba tarp Samarijos ir Galilėjos primena bedugnę, prarają, gėrio ir blogio, tamsos ir šviesos, sacrum ir profanum skirtį. Jėzus nebijo vaikščioti nekontroliuojamoje ir rizikingoje zonoje. Vis dėlto čia galima susitikti žmogų. Būtent toje ir tokioje vietovėje ir įvyksta pats gražiausias Jėzaus susitikimas su pasmerktaisiais – bevaikščiojančiais pačiu paribiu ir jau atstumtais, jau išstumtais, pašalintais iš bendruomenės, šeimos, jau esančiais už paties gyvenimo sienų. Toks žmogus čia pasmerktas, be prasmės, vilties, be pagalbos, be jokių prošvaisčių sugrįžti namo, atsitiesti, naujai įsikurti. Taigi tokioje apgailėtinoje vietoje ir išvystame dešimt raupsuotų, ligomis, nešvara aptekusių, pavargusių, suklupusių, besikankinančių žmonių. Jie sužaloti, sužeisti, sulaužyti. Jie pasmerkti, atstumti, jų niekas neieško ir nebepasigenda, jiems nežmoniškai skauda ir kūne, ir dvasioje.

Matydami einantį žmogų, jie šaukiasi pasigailėjimo ir pagalbos. Nieko kito nebelieka toje tamsoje, tik šauktis išvadavimo. Atrodo, kad tas šauksmas taip gerai žinomas Jėzui, jis taip greit išgirsta ir atsiliepia. Gal taip ir reikia – tik šauktis visu balsu ir visomis jėgomis, kad būtum išgirstas, kad pasakytum, jog visada esi, nors ir sergantis, apgautas, nuviltas, bet juk žmogus, taip gaivališkai, taip godžiai trokštąs vieno – gyventi. Šauksmas atneša išgelbėjimą dešimčiai. Ir nieko kito šioje ribinėje situacijoje nebereikia papildomai pasakyti. Šauksmas reiškia didžiausią meilės stygių, didžiausią žmogiškos bendrystės troškulį.

Jėzui nebereikia įrodinėti, jis nesiteirauja, neegzaminuoja, neklausia pavardžių, nesikapsto praeities nuotykiuose. Pakako tik to beviltiško šauksmo, kuris priartino išgelbėjimą ir viltį gyventi. Jėzui to pakanka, jis, atrodo, daugiau viską žino. Pats šauksmas jau ir yra iš(si)gelbėjimas. Dešimčiai nebereikia nieko daryti, tik nueiti, tik nunešti save kaip ženklą šventyklon, savimi pačiais, savo buvimu paskelbti pasveikimą, tikėjimą, kad šis faktas būtų autoritetingai patvirtintas, kad tokiu būdu ir kiti įtikėtų, būdami pasveikusiųjų akivaizdoje. Užantspauduota patirtis. Tokioje pranešimo kelionėje raupsuotieji patiria priėmimą ir naują sveikatą, atsivėrusią galimybę sugrįžti į miestą, į savo žmogiškumo tikrovę. Kelionė pas kunigus pasirodyti ir kalba mums apie atgailą, apie naujai užgimusią, dar tokią trapią, bet dovanotą viltį.

Vis dėlto, devynių išgijimas taip ir lieka be atsako, be dėkingumo. Galbūt tas išgijimas ir neįvyko dėl netikėjimo, dėl nesupratimo, kad visame erzelyje pirmiausia Dievas ištiesia ranką. Nepaliesta, neperkeista, nedėkinga žmogaus širdis. Sugrįžta tik samarietis – netikęs, pavojingas, įtartinas žmogus. Tik tas baisus ir nešvarus, toks nepatikimas, apgailėtinas Samarijos gyventojas sugrįžta dėkoti. Iš jo tikrai niekas nieko gero nesitiki. Bet jis dar sykį paliudija esąs žmogus, trokštąs dėkoti už besidraikantį gyvenimo siūlą. Samarietis patikėjo. O sugrąžintas tikėjimas paskatino jį išsilaisvinti iš melo ir apgaulių, išeiti iš savo uždarumo ir amžinų teisimų ir įtarinėjimų, peržengti savo valias, galias ir visokias ambicijas, atverti širdį dėkojimui, pamatyti kitą žmogų, trokšti gero, norėti draugauti. Samarietis suvokė tikėjimo kelionės svarbą ir nuo šiol gali džiaugtis jo vaisiais. „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, - šiais žodžiais Jėzus džiaugsmingai palydi samarietį, pajėgusį atsiverti ir atsiversti, įtikėti iš esmės, priimti dovanotą šviesą, pasiryžti ją nešti ir liudyti kitiems – dėkingiems ir nedėkingiems, naiviems ir supratingiems rizikingame kasdienybės kelyje tarp Samarijos ir Galilėjos.

Justas JASĖNAS

 

 
Reklaminis skydelis