Mes turime 298 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2304
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12491
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88521
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Misija išgelbėti pelkę

2022 m. lapkričio 26 d.

Sutvarkyta Rūdupio pelkė.

 

Dauguma Lietuvos pelkių yra aukštapelkės, kurios atsiranda užpelkėjus ežerams. Jos labai priklausomos nuo lietaus ir sniego, nes kritulių vanduo yra vienintelis, kuris šias pelkes pamaitina. Bet dar yra ir žemapelkės, kurias papildomai maitina šaltiniai ir versmės. Dažnai tai yra upių įsčios, kur savo pradžią gauna tekantis vanduo. Labanoro girioje taip pradžią gauna gražioji Peršokšna, kurios vandenys, kol teka per Laukagalio ir Rūdupio pelkes, vadinami Dumblės upeliu. Šis įteka į Peršokšnų ežerą, o jau išteka mums žinoma Peršokšna. Žemapelkės yra daug turtingesnės savo augalijos ir gyvūnijos nei kitos pelkės, todėl nuo seno Laukagalio ir Rūdupio pelkės turi draustinio statusą. Tačiau dėl keletą metų užsitęsusios hidrologinės sausros, kuomet vandens iš Lietuvos ištekėdavo daugiau negu prilydavo, gruntiniai vandenys ėmė sparčiai sekti, o su jais ir žemapelkes maitinantys šaltiniai. Išsausėjusios pelkės ėmė sparčiai apauginėti berželiais bei karklais ir jau būtų tapusios mišku, jei nebūtume įsikišę mes, gamtininkai.

Natūraliai pelkių virtimas mišku įvyksta per šimtus ir tūkstančius metų, bet žmogaus sukelta klimato kaita, o su ja ir vis stipresnės sausros, šį procesą paspartina daug kartų. Taigi gamtotvarka, ar paprasčiau kalbant – pelkių tvarkymas, tai daugiau ne kišimasis į natūralią pelkių raidą, o kaip tik bandymas sustabdyti mūsų neatsakingos ūkinės veiklos pasekmes. Natūraliai retieji augalai ir gyvūnai iš džiūstančių pelkių persikelia į kitas, jaunesnes pelkes, bet dabar tų vietų, kur šios rūšys galėtų migruoti, yra tiek mažai, kad, jeigu nieko nedarysime, joms gresia išnykimas. Daugiau nei pusė Lietuvos pelkių buvo sovietmečiu sunaikinta, o likusi dalis nyksta dėl tradicinės kaimo gyvensenos nykimo (žemapelkės anksčiau buvo ganomos, šienaujamos) ir klimato kaitos. Pelkės svarbios ir tuo, kad tai yra didžiausia anglies dvideginio saugykla, kur jis saugiai laikomas užrakintu šlapioje durpėje. Pelkėms sausėjant, durpės ima mineralizuotis ir visas joje sukauptas anglies dvideginis grįžta į atmosferą, kas gali privesti prie dar didesnės klimato kaitos.

Taigi kas gi ta gamtotvarka ir kaip ji atliekama? Saugant pelkes svarbiausia yra rūpintis, kad ji neužaugtų krūmynais ir mišku. Dar viena svarbi priemonė – sausinimo griovių naikinimas, jeigu jie yra. Pelkėms tvarkyti netinka įprasta technika, o rankomis sutvarkyti milžiniškus plotus – neįmanoma. Laimei, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija turi įsigijusi modernų, specialiai pelkių tvarkymui skirtą traktoriuką „Softrak“. Nors jis sveria kelias tonas, bet turi tokius plačius vikšrus, kad žemę pelkėje įspaudžia ne daugiau nei žmogaus pėda. Taigi nereikia laukti, kol įšals žemė, kas šaltiniuotuose žemapelkėse atsitinka tik per itin didelius šalčius.

Šis spalis parko direkcijai buvo tikras darbymetis. Pasibaigus augalų vegetacijai, kai retosios augalų rūšys (pelkinės uolaskėlės, laukinės orchidėjos) jau seniai išbarstė sėklas, į Rūdupio ir Laukagalio pelkes įvažiavo mūsų šaunaus darbuotojo Arvydo valdomas traktoriukas. Kadangi gamtotvarka minėtose pelkėse vykdoma jau ne pirmus metus, pelkių užaugimas krūmais jau nebuvo toks didelis kaip anksčiau. Neleido krūmams išplisti ir gana vandeningas praėjęs pavasaris bei vasaros pirma pusė. Krūmai ir berželiai gali pakęsti laikiną, kelis mėnesius trunkantį užtvindymą ir išgyvena, jei po to seka sausringas laikotarpis, koks buvo praėjęs rugpjūtis. Taigi pelkes tvarkyti ir prižiūrėti būtina, ir gerai, kad dabar turime su kuo.

Na, o koks gi tos gamtotvarkos efektas? Šiais metais, kartu su kolege botanike Asta Survilaite ir savanoriu iš Italijos Francesko De Vido Rūdupio pelkėje ieškojome tokių europinės svarbos rūšių kaip pelkinė uolaskėlė ir žvilgančioji riestūnė. Pelkinės uolaskėlės šioje pelkėje jau buvo praktiškai išnykusios, bet mes jas vėl atradome. Ir ne tik senosiose radvietėse, bet ir keliose naujose. Atrodo, ši ypatingai saugoma rūšis jau yra išplitusi visoje pelkėje ir, tęsiant gamtotvarkos darbus toliau, galima tikėtis dar didesnio jos gausėjimo. Na, o gretima Laukagalio pelkė tapo tikra laukinių orchidėjų karalyste: masiškai išplito pieviniai plaurečiai, vienalapiai gedučiai, dvilapiai purvuoliai, dėmėtosios ir raudonosios gegūnės. Čia pat didelius plotus užima gencijonų šeimos atstovas patvenis. Tik pelkinės uolaskėlės Laukagalio pelkėje neberandamos, nes, matyt, buvo išnykusios galutinai ir prireiks nemažai laiko, kol jos vėl atkeliaus iš gretimos Rūdupio pelkės.

Gamtotvarka – tai procesas, o ne vienkartinis veiksmas. Ji turi prasmės tik tada, kai atliekama nuolat. Nežinia, ar sugrįš tie laikai, kai žemapelkių pievose buvo ganomi arkliai, kai Labanoro girios žmonės, ruošdami pašarą žiemai, net ir pelkes šienaudavo, kadangi labai trūkdavo pievų. Dabar to šieno mažai kam bereikia, nes visoje Labanoro girioje liko tik vienas ūkininkas. Galbūt tai pasikeis kada nors ateityje, ir dalis jaunimo grįš prie gyvenimo kaime, atgaivins tradicinę kaimo gyvenseną, o kol to nėra – pievų ir pelkių gelbėjimui reikalingas tas „dirbtinis kvėpavimas“, vadinamas gamtotvarka. Jei to nedarysime, pusė Raudonosios knygos rūšių paprasčiausiai išnyks, nes būtent tiek yra priklausomos nuo atvirų buveinių (pelkių ir natūralių pievų) išlikimo.

Darius KAVŠINAS

Andrejus GAIDAMAVIČIUS

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyrius

 
Reklaminis skydelis