Važiuodamas pro kalnus išvydau gražų vaizdą - nuo kalno tekantį upelį. Protas tarė:

- Pasiek tą viršūnę!

Palikau mašiną ir pradėjau kopti viršūnės link. Kuo aukščiau lipau, tuo kalno šlaitas darėsi vis statesnis ir sudėtingesnis. Protas tarė :

- Tu gali! Tu pasieksi!

Tuo tarpu vidinis balsas sakė:

- Sustok, gana, nereikia rizikuoti gyvybe, sveikata.

Pasidaviau proto balsui ir tęsiau kopimą. Kiek aukščiau užlipęs sustojau, pažiūrėjau į viršūnę, ji buvo ne taip toli, ir, greičiausia, būčiau ją pasiekęs, tačiau leistis žemyn būtų sudėtinga ir pavojinga.

Šis kopimas viršūnės link parodė man štai ką. Viskas šiame gyvenime grindžiama priežasties ir pasekmės dėsniu. Šioje nuostabioje žemėje yra daugybė vietų, kur šis dėsnis ypač ryškiai pasireiškia, ir viena iš tokių vietų - kalnai. Už kiekvieną klaidingai pasirinktą žingsnį kalnuose gali tekti sumokėti didžiausia kainą - Gyvybę. Yra tokia samurajų patarlė: „Nebaisu kartais atsitraukti, baisu netęsti kovos“.

Kalnai – viena iš tokių vietų, kur taip dažnai minimas madingu tapęs žodis „iššūkis“, manyčiau, visai netinka tuo atveju, jei žmogus vertina gyvybę, savo fizinį kūną, gerbia Motiną Gamtą. Ar esate matę tikrai dvasingus šventikus, vienuolius, ar tai būtų budistai ar krikščionys, kad jie mestų kažkokius iššūkius? Aš nemačiau. Kiekvienoje religinėje konfesijoje yra proto pažabojimo praktikos, vieni jas vadina pasninku, kiti askeze, treti ramadanu, bet nei vieni iš jų nemeta iššūkių. Iššūkius Gamtai, Dievui, savo kūnui, meta tik žmogus, o jei dar tiksliau, tai, kas yra žmoguje. Aš nebandau paneigti kieno nors pasirinkimų. Kiekvienas iš mūsų renkasi ir kiekvienas iš mūsų neša atsakomybę už savo pasirinkimus.

Kalnuose kaip ir gyvenime puikybė, „žinojimas“, begalinis noras žūtbūt pasiekti viršūnę, tikslą, aptemdo protą ir dėl to žuvo ir žūsta daugybė žmonių. Tas noras, tas pernelyg didelis pasitikėjimas savimi neleidžia matyti akivaizdžių dalykų, neatsižvelgia net į rimtus pavojus, kylančius ir pačiam žmogui, ir šalia esantiems žmonėms, tokių pavyzdžių daugybė.

Tai NE meilė, tai nepagarba sau, savo kūnui, gyvybei, sveikatai, artimiems ir mus supantiems žmonėms. Jei nevertinu, nemyliu savęs, savo sveikatos, gyvybės, ar galiu vertinti ir mylėti kažką? Ne, nes to jausmo neturiu, nes nežinau, ką tai reiškia.

Ši patirtis parodė man, kaip aš neatsakingai elgiausi ir kartais elgiuosi gyvenime. Dabar tiek daug įvairių motyvuojančių seminarų, video, įvairios informacijos, bet didžioji dalis, kalba apie tai, kad reikia būti sėkmingam, turint omenyje materialinę padėtį, karjerą, būti pirmam. Taip, tikslai turi būti, bet koks tas tikslas ir kokia kaina jo siekiama, ar jis iš tiesų gyvybiškai svarbus, ar tai tik bandymas atkreipti į save dėmesį? Garbės, pripažinimo troškimas, bandymas kažką įrodyti sau ir kitiems? Visus šiuos procesus valdo pasąmonė, tai, ko mes nesuvokiame, giluminės traumos, meilės, dėmesio, pripažinimo troškimai, kurių nesame gavę.

Kaip atskirti, kur mane veda protas, savanaudiškumas, o kur veda širdies, sielos balsas? Raktas nuo šio klausimo durų – išmintis. Kaip ją gauti? Tiesiog daryti veiksmą, nebijoti, o svarbiausia – stebėti mintis, kur link jos veda. Tik per patirtį, dažnai tik per lipimą ant to pačio grėblio galų gale ateina išmintis. Tiesiog būtina nepamiršti, kad gyvenime kaip ir kalnuose būtina stebėti, kur žengiu, neskubėti, kartais sustoti, grįžti, dar kartą peržiūrėti savo kelią ir žengti iš naujo. Kaip greitai galima pasiekti šį tikslą? Tam mes ir turime šį gyvenimą, vieną ir nepakartojamą.

Slava ZELEV