Mes turime 290 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1258
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17459
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93489
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Juokonomija

2022 m. gruodžio 3 d.

Gaunu elektroninį laišką. Kviečia į nemokamą seminarą, kuriame kalbės apie elektros taupymą. Jau daug prisiklausiau apie tai. Vieni pataria sietyne palikti tik vieną šviečiančią lemputę. Pasiūlymas tikrai neblogas, aš ir be jų šitai seniai esu padaręs. Kiti siūlo prisipirkti žymiai mažesnės galios lempelių ir visas senąsias pakeisti. O tai su senosiomis ką? Gal pasilikti jas „geresniems“ laikams? Kas pabrangsta, tai retai kada atpigs. Juk elektra yra toks nepakeičiamas energijos šaltinis. NE taip seniai visi buvome raginami pasikeisti elektros laidų instaliacijas. Pas vienus dar tebebuvo tokie suvyti „šniūrai“, pas kitus – aliumininiai laidai, kurie nuo šiuolaikinių virdulių imdavo patys kaisti, net tinkas įšildavo. Prie skaitliuko esantys kamščiai urgzdavo kaip alkani šunys. Ką gi jie galėjo, jei tik penkių amperų srovei tebuvo apskaičiuoti. O čia reikia dvigubai ar net trigubai daugiau atlaikyti. Pasikeitėme ir tuos. O neilgai trukus skaitliukai su visais „kamščiais“ išlėkė vieniems ant laukujos namo sienos, kitiems – prie gatvės. Nei girdisi, nei matosi, kiek tų kilovatvalandžių „privynioja“. Pamatai tada, kai deklaruoti reikia. Susiimi už galvos pamatęs skaičius. O būdavo žiūri į besisukantį diską ir galvoji, kaip čia tas apsukas sumažinus.

Dar vienas siūlo įsirengti išmaniuosius jungiklius, kurie išjungia šviesą, jei tik išeinate iš kambario. Vienas toks įsitaisė tokį jungiklį tualete, mat dažnai visi pamiršdavo tą šviesą išjungti. Tikrai vertas dėmesio pasiūlymas, tik neapsigaukite. Sėdi jis vieną kartą taip ilgėliau, nes viduriai liuosi buvo. Šviesa tik klapt ir išsijungė. Jis pradėjo ir rankomis, ir kojomis mosikuoti – neįsijungia. Pasirodo, tas jungiklis dar ir su durimis sujungtas. Kol neatidarė ir neuždarė durų – šviesos nebuvo.

Tai įsivaizduokit, įsitaisot jūs tokį panašų jungiklį didžiajame kambaryje, kur spoksote į televizorių. Žinokit, tame kambaryje turite visą laiką judėti, nes kitaip šviesa išsijungs. O judėdami, žinoma, sušilsite. O jei sušylate, tai tame kambaryje galite sumažinti šildymą dviem ar net ir trimis laipsniais. Va, kur ekonomija, kurios nieks nepastebi! Bet lakstydami po kambarį jūs eikvojate energiją, taigi už sutaupytus šilumai pinigus turėsite nusipirkti maisto. Energijos tvermės dėsnis tebegalioja. Nieko nemokamo nebūna, nebent sūris pelėkautuose...

Štai artėja šv. Kalėdos, Naujieji metai. Statysime eglutes, jungsime švytinčias girliandas. Jau girdžiu, kaip siūloma visas senas girliandas mesti ir pirkti naujas, žymiai ekonomiškesnes ir „išmanesnes“. Be to, ir daugiau visokių „efektų“ turinčias. Bus didelio džiaugsmo ir senam ir jaunam. Kas be ko, šitai yra tiesa, tik dėl ekonomiškumo – abejoju. Juk į taip gražiai šviečiančią eglutę visi norės ilgiau spoksoti. Nors ir ekonomiška, tačiau „prisuks“ tiek pat, kiek ir senoji. Bet ko nepadarai žmogus, kad tik anūkėliai ar vaikai ramesni ir linksmesni būtų.

Siūlo iš rozečių traukti visus išjungtų prietaisų kištukus. Esą dabartiniai prietaisai turi „budėjimo režimą“, ir tai be reikalo eikvoja energiją. Vienas toks taip ir padarė – ištraukė televizoriaus kištuką. Tai po to reikėjo kviestis pažįstamą, kuris visus kanalus sudėliotų į vietas, mat prietaiso „viduriuose“ buvo „nusėdusi batareika“. O reikalavimas ištraukti visų nenaudojamų prietaisų kištukus yra protingas. Tie laidai dažnai kažkaip savaime užlūžta, nors turėtų būti beveik amžini. O užlūžus tam laidui pasipila kibirkštys. Tai iki mažo ar didelio gaisro visai netoli. Negelbės nė dūmų detektorius, kuris nuolat mirkčioja palubėje. Vis tiek turėsi pirktis naują kilimą, keisti grindų dangą ar užuolaidas. Tai čia mažo gaisro atveju. Kita vertus, dažnai kaišant į tą rozetę ji išsiklabantuos ir reikės kviesti jau kitą meistrą, kuris tai sutvarkytų. Taipogi nebus labai pigu. Sakot, kad galite rozetę susitvarkyti patys? Neilgai tai truks. Tuoj šitai bus įstatymiškai uždrausta, nes civilizuotose pasaulio šalyse prašalaičiai rozečių netvarko. Turi kviestis sertifikuotą meistrą. Čia ne juokeliai. Sužinos, kad pats elektrą krapštei – padidins pastatų draudimo mokestį.

Prisistatėme saulės elektrinių. Vasarą jose pagamintos elektros nėra kur dėti. Atiduodame „palaikyti“, galvojame, kad žiemą tą palaikę elektrą susigrąžinsime. Bet ar skaičiavote! Čia jau „monkės biznis“ gaunasi. Reikėjo tą perteklių nedelsiant kam parduoti. Va čia tai būtų buvusi ekonomija. Jūsų vasarinę elektrą kažkas juokdamasis sunaudojo, o žiemą, kad ir už palaikę „savo“ elektrą mokėsite savo pinigais.

Sako, kad Lietuvoje jau per du tūkstančius elektromobilių. Elektrai pabrangus jų paklausa nukrito. Kiti svarsto, ar ne geriau vėl dyzelinis. Bet mes gi ne kokie Rokfeleriai, neturime didelių pinigų ir didelių garažų. Tiems bepigu – įsirengia vos ne po automobilių muziejų. Kuris patiko – tuo ir važiuoja. O mes, vargetos, vieną kledarą parduodame, kad kitą tokį nusipirktume. Žinoma, dar tenka pridėti pundelį šlamančių. Kadaise taip arklius mainydavo. Seną leisgyvį kuiną parduodavo „kelbasoms“ ir gaudavo nemažai pinigų. Tų „arklinių“ dešrų teko ragauti. Labai skanios ir, palyginus, nebrangios buvo. O po to ieškodavo jauno ir ramaus arklioko, kurį dar kiek pamokius, galima buvo visokiausius darbus nudirbti. Nieks nepasikeitė per pastaruosius šešis dešimtmečius. Kokia ekonomija buvo, tokia ir liko. Dabar svarsto, ar prie gatvėse esančių apšvietimo stulpų įrengus pasikrovimo stoteles, nepadidėtų elektromobilių paklausa. O gatves jau pradėjo siaurinti. Paskaičiavo, kad sutaupys kelių priežiūrai. Kol kas tik „eksperimentas“, bet „viską paskaičiavus“ gali būti pritaikyta masiškai. Tai šitose siaurose gatvelėse, kuriose jau ir taip sunku pravažiuoti, riogsos dar tie elektrą geriantys automobiliai. Tuos bešeimininkius, tysojusius šalikelėse jau prarinko, o tai šiukšlavežės ir gaisrinės negalėjo išsisukti. O žiemą kaip pravažiuosi? Gal šaligatviu? O kur dėti sniegą? Tai jį išvežti reikės. Vėl klapatas ir išlaidos. Kai gatvės plačios, tai nustumia sniegą šalikelėn. Vietos pakanka ir transportui, ir pėstiesiems. Tai kokia čia bus ekonomija? Laikraščiai ir žurnalai kritiniams straipsniams, karikatūroms spausdinti popieriaus pritrūks. Reiks miškus kirsti, kad net skiedros lakstys.

Kur dar galima „suekonominti“? Žmogelis, norėdamas patogiai gyventi, įsitaisė grindų šildymą elektra. Visą seną grindų šildymą karštu vandeniu išgriovė ir suvyniojo po grindimis tuos gražius kabeliukus. O kaimynai jį buvo perspėję, kad tos senos sistemos nesuardytų, o tik prie to malkomis kūrenamo katilo pritaisytų naujovišką įtaisą, šildantį vandenį elektra, nes tokių įtaisų esama. Norėsi – šildysi elektra, norėsi – malkomis. Gaspadorius norėjo, kad viskas būtų gražu, estetiška ir šiuolaikiška, valdoma „per mobiliaką“. Bet dar vis tiek krūvą pinigų suklojo ir židiniui. Bet kuriam žmogui beprotiškai norisi šitos tikros plevenančios ugnelės. Ji tokia miela, raminanti ir maloniai šilta. Tai gal židinį reikėjo sujungti su grindų šildymu? Galvokit, gaspadoriai.

Kitas, taipogi labai „mandras“, įsitaisė trobos šildymo sistemą oras-vanduo. Pardavėjai giria tas sistemas net seilės tykšta. Atsiverčiu tinklalapį ir skaitau, kad remiantis Atėnų (!) mokslavyrių tyrimais sutaupoma virš 70% energijos, jei lyginsime su kitais šilumos šaltiniais (suprask su malkomis kūrenamomis krosnimis). O kur yra Vilniaus ar kokio Griškabūdžio tyrėjų rezultatai. Tuomet mes tuos nenaudėlius melagius kaip mat prigriebtume. Vis remiasi geru kainos ir kokybės santykiu ir mažomis elektros sąnaudomis įtaiso veikimui. Bet skaitykime toliau. Pasirodo, kad trobesio šildymo poreikį tie įtaisai garantuoja tik iki -15°C. Suprantama, kur gi jūs Atėnuose matėt didesnį šaltį? O tai ką daryti, kai atšals iki -20°C. Sakot, nieko tokio, tik kelios tokios dienos per metus pasitaiko. Na, tuomet gi automatiškai įsijungs šildymas elektra, jūs nė nepajusite. Bet jūsų piniginė pajus tikrai. Kiek tai kainuos, gali parodyti tik realiomis sąlygomis atliktas „eksperimentas“. Įsitaisykite tokį šildymą ir sužinosite.

Senoka istorija. Vienas gaspadorius įsitaisė šildymą „vanduo-vanduo“. O ir daug galvoti nereikėjo, mat turėjo seną didelę kūdrą. Gražiai ją sutvarkė, visokių gyvių joje plaukiojo. Ir sau, ir svečiams, ir vaikams labai naudinga buvo. Mūsų bėda, kad mes visada labai taupome tuos „šlamančius“. O ir kaip tu jų netaupysi, jei jų visada trūksta, o gyventi norisi „europietiškai“ ar net „skandinaviškai“. Be to, ir „specialistai“, įrenginėjantys tuos įtaisus, taipogi nenori persidirbti. Tai sutarė, kad tuos visus vamzdžius kūdroje paklos. Rudenį troboje buvo labai gera ir šilta. Prieš Kalėdas žmogelis, išsikirtęs eketę, dar sočiai prisigaudė žuvies. Pavasarį taipogi nesiskundė sistemos veikimu, viskas atrodė nuostabiai, šilumos užtenka, jokių malkų ir žabų kapojimo. Tiesiog pasaka. Elektros sunaudoja juokingai mažai (tuomet taip atrodė). Gegužės mėnesį vyriokas kiek sunerimo, nes kūdrą dar tebedengė ledas. Pabandė kirsti ledą – sidabro nerado. Ledas. Birželio mėnesį, kai įprastai visi jau maudydavosi toje kūdroje – ją tebedengė tas pats ledas. Baigė tirpti tik liepos pirmomis dienomis, o beveik visa gyvūnija iškilo į paviršių, išvertusi pilvus aukštyn. Nori tokio šildymo – nusipirk ežerą, jam gal ir nebus didelės žalos. Kitas buvo įsirengęs tokius vamzdžius savo darže. Ar tų vamzdžių neįkasė reikiamame gylyje, ar kokios kitos priežastys buvo, bet, anot gaspadinės, tik žieminiai česnakai gerai augdavo. Na, visi mes žinome, kad moteriškos dažnai sriubą persūdo. Auga ten viskas, tik derlius mažesnis. Gal daugiau tręšti reikia, o reikiamo „organinių“ trąšų kiekio, vėlgi – dėl taupumo, nepavyksta „įterpti“ į dirvą. Žiemą, kai prasideda šalčiai, šitas šildymo įtaisas taipogi persijungia „ant elektros“. Na, tuomet laikykis, pinigine! Ar tavyje dar liko šlamančių?

Žinoma, galėčiau vėl parašyti apie „energijos taupymo ypatumus“ anais laikais, bet gi į juos mes tikrai negrįšime. Statomės visokius A, A+ ir net A++ klasės būstus ir bandome „moderniškai“ šildytis. Tik nesidairykime į piečiąsias šalis, o geriau į suomius ir norvegus, kurių filosofiją jau neblogai perpratome. O ir gamtinės sąlygos pas juos tokios kaip pas mus ir net žiauresnės. Tik viena problemėlė lieka – mūsų atlyginimai toli gražu ne suomiški ir ne norvegiški. Tai dažniausiai, pasižiūrėję į tas jų naujausias šildymo technologijas, pasiliekame ties vienintele prieinama ekonomiška alternatyva – vežtis malkeles iš miško. O kai kasdien dar pasiskaldai šitų malkų, tai gerokai sušyli ir jų mažiau reikia. Tokia mūsų juokonomija.

Izidorius KIMSĖNAS

 

 
Reklaminis skydelis