Mes turime 242 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:551
mod_vvisit_counterŠią savaitę:28285
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:17594
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:163516

Gimusi būti mokytoja, Irena Kerulienė rašo puikią poeziją

2022 m. gruodžio 3 d.

Irena Kerulienė tarp keturių sūnų ąžuolų: Romo, Mariaus, Artūro ir Vido.

 

Senokai ruošiausi pakalbinti Pabradėje gyvenančią Ireną Kerulienę, kurios dovanotą poezijos knygą „Kur mūsų šaknys slypi“ vis pavartydamas stebėjausi tokiu lengvu eiliavimu. Skaitai ir jauti, kaip žodžiai lyg upės vanduo bėgte bėga. Žinojau ir apie tai, kad visai neseniai dienos šviesą išvydo dar viena Irenos Kerulienės poezijos knyga „Išburki man meilę“, bet koks buvo mano nustebimas, kai jau mūsų pokalbio pradžioje sužinojau, kad yra dar dvi Irenos Kerulienės išleistos knygos: „Bobulės ant suolelio“ ir „Prie slenksčio“. Belieka tik nuoširdžiai stebėtis tokiu autorės produktyvumu. Bet apie viską iš eilės. Pradžioje, kaip ir priklauso, pažintis, o tikriau pasakojimas, kuris prasideda tolokai likusiame vaikystės, jaunystės laike. Pamatęs, kad Irena gerokai jaudinasi prieš mūsų pokalbio pradžią, kiek nustebęs paklausiau:

- Ar gali mokytoja, beveik 50 metų išdirbusi mokykloje, jaudintis?

- Žinote, viena yra stovėti prieš klasę, dalyką savo mokėjau, su mokiniais sutariau, jaučiausi kaip žuvis vandenyje, o kitas pojūtis čia. Aš net prieš tėvų susirinkimą gerokai jaudindavausi, aktore tikrai negalėčiau būti, - išgirstu Irenos Kerulienės atsakymą. Palengva jos jauduliukas ištirpsta lyg pirmas sniegas, ir mūsų pokalbis nuplaukia lyg netoliese bėgančios Žeimenos vanduo.

- Irena, esat pabradiškė?

- Taip, gimiau Pabradėje, čia išaugau, čia baigiau vidurinę, čia ir dirbau beveik visą laiką, išskyrus porą pirmųjų metų po paskyrimo, kai mokytojavau Ignalinoje. Čia, Pabradėje ir gyvenu. Tiesa, to namo, kuriame gimiau, jau nėra – nugriautas. Tėvai buvo iš Molėtų rajone esančio Joniškio. Vieni seneliai buvo iš Binkūnų kaimo, o kiti – iš Bimbiškių kaimo. Daugiausia lankydavausi Binkūnų kaime, ir tie vaikystės prisiminimai taip giliai įstrigo, kad kai rašau apie kaimą, pievas, aš mintyse braidau po tas pievas prie močiutės namų. Aš prisimenu šulinį su svirtimi, drėgnas, kvepiančias pievas. Knygose apie meilę – mano fantazija, bet ir čia vaizdai iš spalvingos vaikystės žemės. Perskaičiusi mano eilėraščius Vilhelmina Urbonienė mane pavadino metraštininke, bet aš negaliu kitaip. Tie prisiminimai taip giliai manyje ir tarsi prašyte prašosi, o gal net reikalauja, būti aprašomi, apdainuojami, - pradėdama mūsų pokalbį sako Irena.

Beje, Irenos parašytais žodžiais yra sukurta apie dešimt dainų, nes jos eilėraščiai – tarsi epinis lyriškas pasakojimas, kai elementariausi buitiniai vaizdai taip gražiai aprašomi, kad belieka tik žavėtis.

- Viskas, kas buvo girdėta vaikystėje, dabar sugulė į eiliuotus pasakojimus. Man labai artimi buvo Juozo Baltušio kūriniai. Ten tokia vaizdinga kalba. Žavėjausi Paukštelio, Biliūno, Vienuolio kūriniais. Vaikystėje ir paauglystėje, o ir vėliau, aš buvau žingeidi, mokėjau klausytis ir išklausyti. Visi tie pasakojimai liko atmintyje ir dabar sugrįžta ir sugula į eiliuotus pasakojimus knygose. Aš tikrai neturiu tikslo išgarsinti nei savo senelių, nei giminių, bet noriu papasakoti apie tos kartos gyvenimą dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Įsivaizduokit, tais laikais, nors gimdavo daug vaikų, išgyvendavo, geriausiu atveju, pusė, o mano kartoje jau buvo kitaip, aš su seseria augome dviese. Ji, kaip ir aš, - mokytoja, o kadangi sesuo dešimčia metų vyresnė, tai jai teko mane auginti, faktiškai iš jos buvo atimta vaikystė. Kadangi man patiko lietuvių kalba, svajojau būti lietuvių kalbos mokytoja, bet sesuo įkalbėjo stoti studijuoti vokiečių kalbą, tad baigiau vokiečių kalbą, bet lietuvių kalba visą laiką buvo šalia. Pabradėje anksčiau lietuvių kalba buvo podukros vietoje. Rusų-lenkų mokykla buvo didžiulė, o mūsų lietuvių – maža. Kai baigiau vidurinę, nė 300 mokinių nesimokė. Pabradėje dominavo lenkų ir rusų kalbos. Mokėjau ir aš lenkiškai ir rusiškai. Tokia buvo erdvė aplinkui, kai privalėjai išmokti tas kalbas, bet manau, kad kuo daugiau kalbų moki, tuo geriau, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė ir kiek patylėjusi tęsia minty. – Aš neskirstau žmonių pagal tautybę, kalbą. Visur visko yra. Svarbu, kad žmogus būtų geras, tikras. Aš juk ir pati negaliu pasakyti, kokios iš tikrųjų yra mano giminės šaknys, nes čia, šitame krašte, lenkai ir lietuviai taip susipynę, kad sunku tą mazgą išnarplioti. Savo knygose eiliuota forma aš aprašiau savo senelių, jų kartos gyvenimą ir savo. Ar prisimenat, kaip duoną su cukrumi valgydavom. Koks skanumėlis buvo. Laikas negailestingai daro savo korekcijas. Eini gatve – to nėra, to nėra... O kaip norėtųsi susitikti.

- Irena, o kada poezija, jos rašymas atėjo į tavo gyvenimą?

- Oi, gana anksti, dar mokykloje. Pirmą eilėraštį parašiau kaip namų darbą. Matyt, neblogas buvo, kad net sienlaikrašty iškabino. Man poezija patiko visą laiką. Neturėjau išskirtinai mėgstamo poeto. Man svarbiausia pats eilėraštis, jo giluma, mintis.

- O kur jauną vokiečių kalbos mokytoją likimas nubloškė baigus studijas?

- Nubloškė mane į Ignaliną, į tą ežerų kraštą. Dideliam mieste niekada nenorėjau gyventi, tai Ignalina man patiko. Ten buvo labai geri žmonės, geras kolektyvas. Liko patys gražiausi prisiminimai iš ten.

- Ar buvo jaudulys išeinant prieš klasę?

- Gal kiek iš pradžių, ypač praktikos metu, kai stebi tavo pamokas, bet, matyt, aš gimiau būti mokytoja, ir dabar aš negalėčiau savęs kitoje profesijoje įsivaizduoti. Man gera buvo matyti klasę, visada rimtai ruošdavausi pamokoms. Aš dirbdama mokytoja buvau savo vietoje. Buvau reikli mokytoja, bet sutardavau, suprasdavau mokinius, auklėtinius. Papildomų rūpesčių atsirasdavo ir dėl to, kad mes bendravome su vokiečiais. Ir mes į Vokietiją važiuodavome, ir vokiečiai pas mus atvažiuodavo. Bet buvo smagu. Yra toks posakis: „Svečiuose gerai, bet namuose geriausia“ – mums įdomu būdavo lankytis Vokietijoje, bet visada norėjosi kuo greičiau sugrįžti į namus. Žinote, liūdna, kai matai, kiek dabar jaunų žmonių išvažiuoja. Mano trys sūnūs ne tik iš Lietuvos neišvažiavo, bet ir Pabradėje gyvena, o ketvirtas irgi netoli – Vilniuje. Ir tai mane džiugina, - sako mano pašnekovė.

- Irena, darbas darbas, o kaip tavo gyvenime atsirado kūryba, poezija?

- Kaip jau minėjau, pirmuosius eilėraščius parašiau dar mokykloje, o kai ištekėjau, prasidėjo gyvenimo proza. Ėmė gausėti šeima, o kai šeimoje – vyras ir keturi sūnūs, apie poeziją ir kūrybą nėra kada galvoja. Tiesa, retkarčiais eiliuota forma parašydavau sveikinimus. Tiesa, pagal užsakymą negaliu nieko parašyti, o dėl sugrįžimo į kūrybą, į poeziją, daugiausia esu dėkinga Vilhelminai Urbonienei, bet tai buvo ir atsitiktinumas. Tiesa, gal savotišku akstinu buvo ir anūkės prašymas parašyti jai laišką, tikrą laišką. Ji net skaityti dar nemokėjo. Ką vaikui parašyti? Gal iš meilės anūkėlei parašiau porą eiliuotų laiškučių. O paskui buvo taip. 2018 m. vasario mėnesį mokykloje vyko seminaras etikos mokytojams. Buvo šalta, mokinių nebuvo, tad sugalvojau nueiti į seminarą. Taip prie vieno stalo atsisėdau su Vilhelmina. Seminaro metu nuskambėjo klausimas – o ką gali padaryti gero Lietuvai tu? Mane šitas klausimas labai sujaudino. Vilhelmina sako: „Aš, va, knygą išleidžiu „Minčių kryžkelėse“. Ji kažką perskaitė iš tos knygos. Turėjau ir aš eilėraštį apie gamtą. Vilhelmina pasiūlė įdėti eilėraštį į knygą. Tai buvo savotiškas detonatorius, nes einant namo gimė dar vienas eilėraštis, ir lyg žaibas švystelėjo mintis, o gal ir aš savo knygą galiu išleisti, kam aš leisiu su kitais, ir tai buvo sugrįžimo į kūrybą pradžia. Mane įtraukė į „Menų sodo“ veiklą. Esu visų devynių „Menų sodo“ išleistų almanachų bendraautorė. Danutė Ruseckaja pati paprašė atsiųsti. Mano pirma knyga išėjo 2019-aisias. Savotiška paskata prisiminimams buvo ir Jono Vainausko fotografijos. Man ir dabar, kai atsiranda vakuumas kūryboje, Vilhelmina Urbonienė paskambina, pasiteirauja. Jai ir esu labiausiai dėkinga už savo atėjimą į poeziją.

- Irena, ar prisimeni, ką jautei paėmusi į rankas pirmą savo knygą, dar spaustuvės dažais kvepiančią?

- Buvo geras jausmas, po ilgų taisymų ir apmąstymų laiko leidžiant knygą. Malonu buvo, bet po kiekvienos knygos ir sustojimas būna. Dabar galvoju, kad gal galutinis sustojimas, nes po ketvirtos knygos „Išburki man meilę“ jau ilgokai nesirašo. Tiesa, dar ir laiko ne tiek daug praėjo nuo gegužės mėnesio, kai ji išėjo, bet mane labai paveikė karas Ukrainoje, sesers liga. Tos įtampos, matyt, irgi turi savo įtakos kūrybai. O jei atvirai, tai tos knygos gimė neplanuotai. Kartais pagalvoju, kad gal iš aukščiau tas mintis kažkas atsiunčia. O knyga apie meilę – tai mano fantazijos, gražios fantazijos, - šyptelėjusi sako Irena.

Perskaičius jos eilėraščius, kartais net patikėti negali tuo, kad visa tai nėra autorės išgyventa, patirta, mylėta... Taip gražiai aprašyti jausmai. Meilei, kaip sakoma, visi amžiaus tarpsniai pavaldūs. Meilei amžius – ne riba, - supranti skaitydamas Irenos eilėraščius, kuriuose tiek jausmingumo, kad keliems žmonėms tos ugnies jausmams kūrenti pakaktų.

- O kaip gimsta eilėraščiai?

- O gimsta taip. Pagavau dviejų pirmųjų eilučių ritmą, nors, prisipažinsiu, nesu dainininkė, ir viskas ima lietis. Ne, ne, prie stalo atsisėdus, taip nieko neišeitų. Štai, tarkim, išėjau į daržą ravėti, ir pradėjo eilėraštis gimti. Ir bėgu, užrašau. Vėl grįžtu į daržą. Vėliau jau pradėjau nešiotis pieštuką ir užrašau atėjusius žodžius. Bet tam, kad gimtų eilėraštis, reikia, kad būtų gera nuotaika, kad ryte atsikėlusi galėčiau pagalvoti, koks gražus pasaulis, kaip gera gyventi. Vaikai man dažnai net ir nesako, jei kokie nesklandumai būna pas juos. Man kūrybai reikia geros nuotaikos, teigiamų emocijų. Kartais einu į parduotuvę ir nelauktai pradeda dėliotis eilėraštis. Kol nueinu, jau pora posmelių yra. Kaip jų nepamiršti? Parduotuvėj nusiperku sąsiuvinį, ar turiu ant ko rašyti – nusiperku rašiklį, ir užrašau. Štai vakar einu Arnionių gatve, snaigės krenta, ir aš lyg į kitą pasaulį patenku ir einu jau nešina eilėraščiu, o kartais net dviem. Bet buvo toks laikotarpis, kai per dieną po 4-5 eilėraščius parašydavau, bet būdavo ir tylos periodai, kai nesirašė, kaip, beje, ir šiuo metu. Štai taip ir gimsta mano eilėraščiai, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė Irena Kerulienė.

Tolimesnio mūsų pokalbio metu Irena prisimena ir fotografiją, kuria domėjosi besimokydama mokykloje. Su savotišku apmaudu kalba apie tai, kad fotografuodavo daugiausia žmones, o štai Pabradės vaizdų nėra. Kalbame ir apie tai, kad dabar atspausdintų fotografijų beveik nėra, viskas daugiausia įrašyta kompiuterių diskuose ir žiūrima per monitorių. Fotografijoje neliko paslapties. Kalbame ir apie prisiminimuose išlikusius senųjų, mūsų vaikystės, jaunystės, laikų kaimų vaizdus, nes mes su Irena – vienmečiai. Žinoma, pakalbame ir apie didžiausią jos turtą – keturis lyg ąžuolai sūnus Romą, Marių, Artūrą ir Vidą, du anūkus ir dvi anūkes.

Štai toks susidėliojo mokytojos, kūrėjos, keturias knygas išleidusios Irenos Kerulienės portretas, o pabaigoje vienas jos eilėraštis iš knygos „Išburki man meilę“.

 

 

Žodžiai nublanksta

 

Ne taip lengva rašyti apie meilę.

Kaip parinkti žodžius jai gražius?

Kaip išreikšti tą jausmą tauriausią,

Kai širdy virpuliukas švelnus?

 

Kai, atrodo, sparnus tu įgavęs,

Jauties lengvas, laimingas, stiprus...

Mintyse, jausmuose tik jis vienas...

Širdis kužda: „Tai tavo žmogus“.

 

Visi žodžiai atrodo beverčiai,

Jie nublanksta jausmų švelnume.

O patirti šį jausmą gražiausią –

Tai didžiulė Dangaus dovana.

 

Algis JAKŠTAS