Mes turime 282 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:724
mod_vvisit_counterŠią savaitę:28458
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:17767
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:163516

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Lemtis nieko nepamiršta

2022 m. gruodžio 3 d.

Dabar, kai jau žinau ir šios istorijos pabaigą, prisiminiau kažkada kažkur skaitytus vieno išminčiaus žodžius: „Kai krenti, nepamiršk įsidėmėti tris dalykus: kas tave pastūmė, kas neprilaikė ir kas paprasčiausiai stovėjo ir žiūrėjo. To prireiks, kai vėl atsistosi ant kojų...“

Istoriją, kurią noriu papasakoti, žinau nuo pat jos pradžių pradžios. Kitaip sakant, nuo to laiko, kai jos herojai – Sonata ir Joris – dar į darželį ėjo...

Sonata buvo mano kaimynų dukra: labai miela čiauškalė, mėgstanti pasakoti darželio istorijas. Niekas tiksliai negalėjo pasakyti, ar tos istorijos tikros, ar tai tik jos fantazijos vaisius. Kaip ten bebūtų, mergaitė turėjo pasakotojos talentą.

Vargu, ar kada buvo toks vakaras, kad Sonata nebūtų atbėgusi pas mus savo istorijų pasakoti. Dažniausiai jos buvo susijusios su, pasak jos, žiauriai gražiu tos pačios darželio grupės berniuku Joriu. Tai jis jai šokoladuką padovanojo, tai saldainį, tai leido žaisti jo iš namų atsineštais žaislais (kitiems vaikams prie jų net prisiliesti neleisdavo), tai palydėdavo namo išeinančią. Ir darželio auklėtojos, ir kai kurie tėvai linksmai pasišaipydavo iš tokios draugystės. Kai kurie netgi spėliojo, ar ilgai tokia draugystė tęsis...

Iš karto sakau – tęsėsi. Kai abiem vaikams jau atėjo laikas eiti į mokyklą, Joris pareikalavo, kad jį tėvai vestų į tą pačią mokyklą, kurią lanko ir Sonata. Kadangi tėvai tokio reikalavimo net nemanė paisyti, Joris rytais iš namų tikrai išeidavo, bet į mokyklą nenueidavo. Tėvams teko pakeisti savo sprendimą...

Abiejų jaunuolių draugystė tęsėsi iki pat tuometinės vidurinės mokyklos baigimo. Niekas neabejojo, kad Sonata ir Joris gyvenime neišsiskirs, kad taps šeima, kad jų jausmai patikrinti tokia ilga draugyste. Gal viskas taip ir būtų buvę, jei ne nelaimė...

...Kadangi paties nelaimės fakto niekas nematė, žmonės visko prikalbėjo. Vieni sakė, kad gal Sonata neatsargiai bėgo per kelią link ežero, kiti spėliojo, kad gal ją kažkas stumtelėjo nuo šalia namų esančio ežero tramplino, kai ji jau ruošėsi nuo jo nušokti, treti buvo įsitikinę, kad tokie sužeidimai negalėjo atsirasti nuo paprasto griuvimo.

Nežinau, ar policijos pareigūnai kažką bandė išsiaiškinti, nežinau, kodėl mergina nebuvo išvežta į kurią nors gydymo įstaigą dideliame mieste. Žinau tik tiek, kad Joris daug laiko praleisdavo prie ligonės lovos, kad kaltino save, jog būtent tą dieną jis buvo kažkur išvykęs.

Sonata sveiko labai lėtai. Jai buvo atlikta ne viena operacija, paskirta ne viena reabilitacija, bet sveikata neskubėjo grįžti į jauną kūną. Per tą laiką Joris tapo studentu, bet dažnai grįždavo į savo gimtinę, nes norėjo tiesiog pabūti su Sonata.

Į tėvų namus Sonata grįžo gal beveik po pusantrų gydymosi metų. Dažnai ją lankydavau. Kalbėdavomės apie viską, tik ne apie nelaimės akimirką. Joris pirmuosius metus mylimąją dažnai lankė. Antraisiais metais rečiau, o trečiaisiais jau buvo labai retas svečias. Labai norėjau su juo pasikalbėti, bet jis nepanoro susitikti. Tik iš jo mokyklos laikų draugo sužinojau, kad jis merginos vengia dėl to, kad po nelaimės ji negali greitai vaikščioti, šlubčioja. Atseit, dėl šios priežasties jis negali prisitaikyti prie jos lėtos eisenos, neatlaiko praeivių žvilgsnių. Žodžiu, daugelį metų puoselėta draugystė baigėsi...

Nežinau, dėl kurios priežasties Sonata labiau išgyveno: dėl netikėto luošumo ar dėl draugo išdavystės. Jos nuotaika šiek tiek pasitaisė, kai mergina gavo sėdimą darbą, susirado nuoširdžiai jai padedančių draugių, kurios nepalikdavo jos vienos eidamos į koncertus, kiną, kartu pramogaudavo gamtoje.

Joris gyveno kitaip. Baigęs mokslus, įsidarbino mieste. Po keleto metų sužinojome, kad jis vedė, susilaukė dukros, vėliau – sūnaus. Metams bėgant, kilo karjeros laiptais, vis būdavo paskiriamas į aukštesnes pareigas. Nežinau, ar nors retkarčiais prisimindavo Sonatą, bet tikrai jos nelankė, net nepaskambindavo.

Gal po dešimties metų Sonata irgi ištekėjo. Ją vedė kolegos sūnus, kuris irgi turėjo panašią judėjimo negalią. Pora susilaukė sūnaus, abu gražiai sutarė ir, manau, buvo laimingi.

Kas gi nežino, kad laikas negailestingas. Dienas, mėnesius, metus vyniodamas į kaskart vis didėjantį kamuolį, daug ką pakeičia, tik prisiminimų, nuoskaudų panaikinti negali. Gražių dalykų – irgi.

Mes su Sonata irgi ne taip dažnai, kaip man norėjosi, susėsdavome pasikalbėti. Ji mielai pasakodavo apie savo rūpestingą vyrą, apie muzikalų vaikelį. Kai kartais nedrąsiai užsimindavau apie Jorį, ji labai meistriškai nusukdavo kalbą kita tema. Žinojau, nesvarbu, kad tiek metų praėjo, jai vis dar skauda.

Kartą kažkurio televizijos kanalo kriminalų skyrelyje buvo pranešta apie didelę nelaimę – kelyje tarp Vilniaus ir Kauno susidūrė du automobiliai. Avarijos metu žuvo abiejų automobilių vairuotojai, o trys vieno automobilio keleiviai sunkiai sužeisti. Vienas, esą, labai sunkios būklės.

Tą kartą išklausiau minėtą informacija, apgailestavau, kad dėl per didelio greičio ir kažkurio vairuotojo neatsakingumo šitiek suluošintų gyvenimų ir tiek. O po keleto dienų sužinojau, kad tas sunkiai sužeistas žmogus – Joris. Pirmas darbas, kurį padariau išgirdusi šią žinią – vizitas pas Sonatą. Norėjau sužinoti jos reakciją. Gerai, kad vos įėjusi pro duris nepuoliau pasakoti, ką girdėjau. Tą pačią minutę supratau, kad Sonata dar nieko nežino, todėl ir aš nutariau kol kas jai nieko nesakyti. Tiesiog pasikalbėjome apie kasdienius reikalus ir tiek. Parėjusi namo svarsčiau, ar gerai padariau nieko nepasakiusi. Nusprendžiau nueiti kitą dieną ir būtinai pasakyti. Nueiti tai nuėjau, bet nieko sakyti jau nebereikėjo. Sonata jau viską žinojo...

Sekiau visas naujienas apie Jorį. Ypač daug straipsnių apie avariją buvo laikraščiuose, internete. O jau komentarų kokių...

Žinau, kad Jorį gydė patys geriausi gydytojai, jam buvo perkami patys brangiausi vaistai, skiriamos visos įmanomos reabilitacijos paslaugos. Žinoma, sveikata šiek tiek gerėjo, bet ne tiek, kiek buvo tikimasi. Bene po penkerių metų sužinojau, kad Jorį paliko žmona, nepanorėjusi, pasak jos anytos, aukoti savo jaunystės neįgaliam žmogui...

Joris vaikščioti iš viso negalėjo. Tiesa, pastovėdavo keletą minučių, bet tai ir viskas. Gal vaikai pasirūpino, kad jis kažkiek metų praleistų slaugos ligoninėje. Prieš kurį laiką jį į savo namus parsivežė jo jau garbaus amžiaus tėvai.

Sonata apie jį nekalba. Nežinau, ką ji jaučia žinodama, kad lemtis nieko nepamiršo...

Genovaitė ŠNUROVA