Literatūrinę muzikinę kompoziciją atlieka Giedra, Richardas, Jurgita ir Milda.

„Žodis žeidžia, žodis gydo“, - turbūt visis žinome šį posakį. Žodžiu galime pakylėti iki debesų ir nublokšti į pragaro požemius... Kokius žodžius vartoti – pakylėjančius ar žlugdančius -, dažniausiai patys galime rinktis.

Jaukiai krintant lengvoms baltoms snaigėms ketvirtadienio, lapkričio 24-osios vakarą, Švenčionėlių miesto kultūros centro teatro studijoje skambėjo tik pakylėjantys, gydantys, sielą praturtinantys žodžiai. Teatro režisierius Richardas Leleiva pakvietė į eilinį literatų klubo renginį tema „Žodžio galia“. Kompoziciją iš savo eilių skaitė Richardas, Giedra Bielskė, Jurgita Tumalavičienė. Smuiku ir kanklėmis grojo Švenčionėlių m. kultūros centro etnologė Milda Petkevičienė - Dečkuvienė, kuri kartu su Jurgita dar papildė kompoziciją sutartinės giedojimu.

Mokytojos Vilhelminos Urbonienės parengti Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos „Filosofija mokykloje“ būrelio dalyviai eilių ir prozos ištraukų skaitymą pradėjo vokalistės Amelijos Maldžiūtės atliekama daina „Broluži“, o ir pati Vilhelmina – itin šilto ir jautraus žodžio meistrė, paskatinusi ne vieną žmogų panirti į literatūrinės kūrybos slėpinius.

Svečiai iš Ignalinos rajono kultūros centro Rimšės padalinio, kolektyvas „Kuperkas“ (vadovė Svetlana Panavienė) ne tik dainavo, bet ir pademonstravo, kokie būdavo seniau advento vakarai, nors jie tokiu metu ilgi ir tamsūs, bet juos sušildydavo kartu dirbami buities darbai (mezgimas, siūlų vijimas, nėrimas, pynimas ir pan.), pokalbiai ir dainos.

Ateiti ir pasiklausyti miško kalbėjimo ir... tylėjimo kvietė miškininkė Onutė Gylienė. Ilgametė mokytoja Ramunė Čebručenko, pastaruoju metu renkanti medžiagą ir leidžianti knygas apie Švenčionėlius, taip pat pasidalino samprotavimais, kaip atsakingai reikėtų naudotis žodžio galia, kaip gerbti kitą žmogų, vertinti jo darbą ir pasiekimus. Buvusi vokiečių kalbos mokytoja Regina Laurinavičienė pasveikino visus ir lietuviškai, ir vokiškai, o Švenčionėlių liaudies teatro dalyvis Pranas Činčikas savo bibliotekoje rado jam pritikusių eilėraščių, kuriuos gerai priėmė ir renginio dalyviai. Ypač šiltai ir prasmingai nuskambėjo buvusios tremtinės Reginos Bužinskienės viso jos ilgo gyvenimo vingių, džiaugsmų ir negandų subrandintos eilės, kuriose buvo juntama begalinė padėka Dievui ir gyvenimui, o prie jų pritapo akordeono muzika, atliekama ilgametės įvairių vokalinių ansamblių vadovės Vandos Miloš.

Prisimintos ir šiuolaikiniam jaunimui, gyvenančiam „tiktokų“, „instagramų“, „emodžių“, „sms‘ų“ terpėje, iškylančios žodžio stokos problemos.

Jau tapo gražia tradicija, kad kiekvienas, kalbėjęs, grojęs, dainavęs, uždega ant simbolinio aukuro žvakutę, tad renginiui baigiantis jau ryškiu fakelu liepsnojo ta simbolinė žodžio galia, geriau būtų, kad mus visus apjungianti, bet ne skirianti, gydanti, bet ne žeidžianti...

Irena POŽĖLIENĖ

Autorės nuotr.