Netiesa, kad didesnius ar mažesnius žmones iš sniego lipdo tik vaikai. Gali būti, kad dabar jie to visai nedaro... Tačiau tokiam smagiam darbui juk amžiaus ribų nėra. Kaip ir reikalavimo, koks jis turi būti, tikras sniego žmogus.

Taigi jis būna mažas ir storas, aukštas ir plonas, vėjo pargriaunamas. Vieni jų nulipdomi labai tvarkingai, kiti būna lyg nepabaigti. Tačiau pats svarbiausias dalykas yra sniego žmonių charakteriai, kurie būna skirtingi ir nenuspėjami.

Prašau nekraipyti galvos ir netraukyti pečiais – atseit, niekas nežino, ar jie gali turėti charakterį! Kaip tai – negali?

Šiemet dar lapkričio gale nulipdėm pirmą sniego žmogų; kadangi sniego buvo nedaug, jis gavosi nedidelis ir nestoras. Stovėdamas prie tvoros jis stebi, kad visur būtų tvarka, o pamatęs ką netinkamo, lazda beldžia į tvorą ir praneša: ei, žiūrėkite – niekadėjas! Taip sniego žmogus naktį išvaikė kiškius, siekusius neaprištų obelaičių, šalin paginė katiną, sliuogusį prie lesykloje lesančių paukščių.

O šiąnakt, kai atskriejęs viesulas išgriovė tvorą, sniego žmogus parėmė ją petimi ir laikė iki ryto. Žinoma, tvorą sutaisėme, pasiūlėme pagalbą ir jam, bet jis tik eglės šaka pamojo: menkniekis, neverta! Jūs gal manėte, kad jis visai kitoks, ne tokio tvirto charakterio? Sakiau, kad suklysite taip galvodami...

Selemonas PALTANAVIČIUS

Autoriaus nuotr.