Mes turime 266 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:741
mod_vvisit_counterŠią savaitę:28475
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:17784
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:163516

Žiema

2022 m. gruodžio 3 d.

 

Žiema....

Tokia staigi ir tikra. Su daug sniego, kuris sveria egles prie žemės, su giliomis sniego brydėmis, kuriose tipena draugiškai šuo su kate. Žinoma, juk negali vienos šeimininkės paleist per tokią baltą miglą. Tarsi pats biesas būtų išsukęs malūno girnas, ir miltai pasipylė per malūno stogą ant viso pasaulio...

O miško grožis neišpasakytas! Per apsnigtas egles įeini kaip į pasaką, tik snieguolių neieškosiu...

Tokia ramuma, tik kažkur medyje genys stuksena, bet neįmanoma įžiūrėt per sniego gausybę ant šakų, net ir paprasto nuogo ąžuolo. Žiemos voratinkliai pripustyti smulkių snaigių, jos sugalvojo pasisupti, bet nėr vėjo, tik nuo mano prisilietimo jos atkunta ir supasi, krykštauja negirdimu juoku, kol dar kada kas užkliudys eidamas pro šalį.

Miega ir bebryno gyventojai... Tik vos vos pratekančio vandens čiurlenimas sutrikdo tą baltą tylą, bet ji visai jos nesugadina, atvirkščiai, suteikia kažkokio džiugesio.

Išeinu į tą pasaką, o už vartų palieku viską, kas slėgė. Įkvepiu kito oro – gydančio ir raminančio. Įgaunu jėgų toliau eiti per gyvenimo iššūkius. Be priekaištų ir nurodinėjimų, be jokių pamokymų ir kaltinimų, tiesiog paglosto nematoma ranka, priglaudžia į šiltą glėbį ir paleidžia eiti savais keliais, leidžiant suprasti, kad bet kada, kai bus džiugi ar bloga būtis, visada esu laukiama ten... Ten, kur sustoja laikas...

Ten, kur kitas laikas...

Jelena ŽALPIENĖ

Nuotrauka autorės