„Liūto narvas“ švenčia 25-metį

Laiką mes skaičiuojame žmogaus sugalvotais matais: sekundėmis, minutėmis, valandomis, paromis, savaitėmis, mėnesiais, metais. O kiek įvairiausių epitetų, posakių turi laikas. Bendžaminas Franklinas apie laiką yra pasakęs: „Laikas – medžiaga, iš kurios sudarytas gyvenimas“. O ką galima pasakyti apie 25 metų laiko tarpsnį? Ketvirtis amžiaus? Taip, ketvirtis amžiaus, kuris vieniems praeina nepalikdamas rimtų prisiminimų, o kitiems tie 25 metai pilni įdomios patirties. Kaip tik toks amžiaus tarpsnis buvo Irinai ir Dainiui Burokams, kurie šiais metais net tris kartus paminėjo 25-erių metų sukaktį. Tai vestuvių 25-metis, dukros 25-asis gimtadienis ir sporto klubo „Liūto narvas“ 25-asis gimtadienis.

Prisipažinsiu, gerokai nustebau, kai pokalbio su Dainiumi metu išgirdau, jog sporto klubas „Liūto narvas“ švenčia 25-metį. Atrodo tik vakar buvo pirmosios Dainiaus Buroko organizuojamos dvikovinių sporto šakų varžybos Švenčionyse, sporto klubo patalpų prezentacija, o jau praėjo ketvirtis amžiaus... Kadangi Dainių pažįstu labai seniai, tai ir mūsų pokalbis rutuliojosi lengvai. Kalbėjomės sporto klubo „Liūto narvas“ būstinėje.

- Dainiau, sporto klubui „Liūto narvas“ – 25-eri. Kaip kilo mintis prieš ketvirtį amžiaus Švenčionyse įkurti sporto klubą?

- Prasidėjo viskas nuo mano paties noro treniruotis. Po namu esančioje slėptuvei, skirtoje patalpoje leido įkurti mini sporto salytę. Pasikabinau maišus, įsigijau svarmenų ir sportavau su draugu Vytu Slabada. Pamatę, kad mes treniruojamės, kaimynai pradėjo prašyti jų vaikus patreniruoti. Nuo to ir prasidėjo. Vėliau įsidarbinau Vilniuje, ten lankiau treniruotes, ir ten man pasiūlė kurti sporto klubą Švenčionyse. Aš kultivavau dziudo. Treniruotis pradėjau pedagoginio instituto sporto klube „Šviesa“ kol studijavau. Dziudo buvo mano pirmoji dvikovinė sporto šaka. Mano treneris buvo generolas, dabar LR Seimo narys Arvydas Pocius. Smagu, kai savo pirmą trenerį kartais pamatai ir televizoriaus ekrane. Yra ką prisimena. Beje, Graplingo federacijoje yra draugas, su kuriuo tada užsiiminėjome dziudo – Albertas Kašėta. Tie keliai kartais gyvenime suveda su įdomiais žmonėmis. Pasikalbam, prisimenam treniruotes. Tam, kad pasiūlymas kurti Švenčionyse sporto klubą būtų įgyvendintas, teko lankyti nemažai trenerių seminarų, išlaikyti atestacijų. Pradėjau aš ten nuo pankrationo. Jei pamenate, ir Švenčionyse mūsų sporto klubo veikla prasidėjo nuo jo. Gavęs trenerio sertifikatą, pradėjau treniruotes Švenčionyse. Prasidėjo treniruotės Zigmo Žemaičio gimnazijos sporto salėje, nes savo patalpų neturėjome. Po pusmečio ten prasidėjo remontas, tad teko ieškoti kitų patalpų. Taip susiradau šitas patalpas. Per atidarymą ir pats čia buvai, - šyptelėjęs sako Dainius ir savo skrupulingai renkamame klubo metraštyje suranda tada mano darytą fotografiją. Kokie jauni tada visi buvo – šmėsteli pasąmonėje mintis.

- Ar prie patalpų įrengimo prisidėjo tuomet savivaldybė?

- Ne, paramos nebuvo. Tiesiog pakvietėm rajono valdžią į atidarymą norėdami pristatyti būsimą savo veiklą.

- Dainiau, o kodėl sporto klubą pavadinot „Liūto narvas“?

- Mintis taip pavadinti klubo kilo iš situacijos, kurioje buvome. Ant visų langų čia buvo grotos, ant durų – grotos, nes čia kažkada čia buvo banko patalpos, tad grotos buvo visur ir priminė narvą, o liūtas – tai stiprybės ir drąsos simbolis, taip ir susidėliojo visai simpatiškas klubo pavadinimas „Liūto narvas“.

- Pirmoji dvikovinė sporto šaka, kurią kultivavote, buvo pankrationas?

- Taip, nes pankrationas buvo tuomet labai populiarus Lietuvoje. Vėliau atsirado ir kitos dvikovinės sporto šakos. Mes ne tik dalyvavome pankrationo varžybose, bet ir čia organizuodavome varžybas. Per 25-erius sporto klubo „Liūto narvas“ gyvavimo metus Švenčionyse organizavome 25 įvairaus lygio respublikinius dvikovinių sporto šakų turnyrus, čempionatus. Tai yra tikrai nemažai. Čia buvo ir pankrationo, ir bušido, Tailando bokso ir graplingo.

- Kiek suprantu, universalus kovotojas turi mokėti ne tik savo sporto šakos veiksmus, bet ir kitų, giminingų. Kuo skiriasi, tarkim, pankrationas ir dabar kultivuojamas graplingas?

- Skiriasi tuo, kad pankratione galimi smūgiai ir imtynių veiksmai, o graplingo imtynėse smūgiai draudžiami, čia galima naudoti tik visą imtynių technikos arsenalą, ir tai dabar labai populiaru.

- O kokia dar veikla vykdoma sporto klube „Liūto narvas“ be graplingo treniruočių?

- Be jau minėto graplingo yra treniruoklių salė, lengvas fitnesas, žmonėms su negale, senjorams vykdomos treniruotės, aerobikos, jogos treniruotės. Veiklos nemažai. Dirbame aš ir Irina. Kol vykdėme projektą iš Sporto rėmimo fondo, dirbo dar trys trenerės. Aš labai džiaugiuosi, kad Irina įsitraukė į sporto klubo veiklą. Kuo daugiau sporto šakų vyksta treniruotės, tuo lengviau išsilaikyti, nes viskas juk kainuoja: ir įranga, ir elektra, ir kita. Samdyti dar trenerių tikrai nėra galimybių. Kiek sporto klubų užsidarė per pandemiją, mes kažkaip išsilaikėm. Sėkmė mus lydi gal ir todėl, kad su Irina jau 25 metus gyvenam ir dirbam palaikydami vienas kitą. Irina savo treniruotėmis pritraukia į sporto klubą moteris, merginas. Pasidarė įdomesnė pasirinkimo galimybė. Šiemet mums įdomūs, jubiliejiniai, metai. Prieš 25 metus su Irina sukūrėme šeimą, vyriausiai dukrai – 25 metai, sporto klubui „Liūto narvas“ – taip pat 25, 25 surengti respublikiniai turnyrai Švenčionyse.

- Dainiau, abu su Irina dirbate ne tik sporto klube, bet ir Švenčionių PRC. Auga du mažyliai – dukra ir sūnus. Ar dar kam nors, kokioms nors pramogoms lieka laiko?

- Taip, didžiausią laiko dalį skiriame pamėgtai veiklai ir kol kas esame tuo patenkinti. Vyresnieji vaikai jau suaugę, o mažieji dažniausia su mumis. Juk mums ne tik treniruotėms reikia laiko, bet ir varžyboms, sveikatingumo renginiams. Aš džiaugiuosi, kad Irina domisi sportu, sveikatingumu.

- Ar sunki būna mažųjų „liūtukų“ pradžia, pritapimas? Tu ne tik treneriu, bet ir psichologu ar net tėvu turi būti...

- Viskuo turi būti. Mažiukų grupė mūsų klube nuo 5 iki 10 metų, tai tu ir tėvu, ir mama turi būti. Ir ašaras turi nušluostyti, ir paguosti, bet per tiek metų jau patirtis įgyta, o ir savo du vaikai užauginti, kiti du dar auga. Bet žingsnis po žingsnio viskas susistyguoja. Gaila, kad bent jau iki abiturientų amžiaus lieka vienetai, lieka tie, kurie dalyvauja varžybose. Kiti pasirenka kažką kitą. Ir tai puiku. Beje, įdomiausia, kad jau yra tokių tėvų, kurie kažkada lankė treniruotes pas mane, o dabar jau savo vaikus atveda. Man, kaip treneriui, svarbu vaikams įdiegti meilę sportui, padaryti tą „skiepą“. Pas mane atveda kaip pas pirmą trenerį, ir aš stengiuosi įskiepyti meilės sportui „skiepą“, o kokią sporto šaką tas vaikas pasirinks augdamas, ne taip ir svarbu. Jei lieka pas mus – puiku, pasirenka kitą sporto šaką – irgi gerai. Svarbu, kad ugdoma drausmė, disciplina, punktualumas, pagalba, mandagumas... Pagrindiniai akcentai šitie, o rezultatų siekia vienetai, ir jie dažniausia atėję treniruotis, pasako: „Aš noriu medalių“ ir to siekia. Vaikai sako tiesiai, be užuolankų, iš tokių susiformuoja varžybų komanda. Dabar kaip tik vėl turime stiprią komandą, kuri skina pergales, ir svarbiausia, jie to nori, laukia varžybų, žino varžovus. Treniruočių metu jiems nereikia sakyti, ką daryti, liepti netinginiauti. Vieni ateina tiesiog sportuoti, o kiti – kovoti dėl pergalių. Su tokiais maloniausia dirbti.

- Dainiau, Graplingo federacijoje tu atsakai už teisėjų korpusą?

- Taip, esu išrinktas teisėjų kolegijos pirmininku. Žinoma, tai irgi papildomi rūpesčiai. Turi viską sustyguoti, kad varžybų metu teisėjavimas būtų objektyvus, kartais ir konfliktus tenka gesinti. Juk emocijos dažnai liejasi per kraštus. Pats ne kartą stebėjai varžybas ir matei, kaip būna. Vieną kartą bandžiau suskaičiuoti, keliose varžybose per visą laiką teko dalyvauti. Per metus suskaičiavau apie 12, tai per 25 metus bus arti 300. Nemažai... – šyptelėjęs sako Dainius.

- Dainiau, ar intensyviai sportuoja sūnus Natas, kuris yra pats tituluočiausias „Liūto narvo“ kovotojas?

- Taip, Natas yra daugiausia pasiekęs klubo kovotojas. Pradėjo nuo muaitai bokso, po to buvo mišrios kovos, pankrationas, bušido, graplingas. Visur jis tapo čempionu. Kelerius metus buvo kovos be taisyklių čempionu, graplinge tapo Europos, pasaulio čempionu. Ar jaunėlis paseks vyresniojo pėdomis – nežinau, jau treniruojasi... Verst neversiu. Mano, kaip trenerio, pareiga pasiūlyti ne tik treniruotis, bet ir dalyvauti varžybose, kurios vyks tada ir tada, ir matau, kas kelia ranką, pareiškia norą, ir kurie susilaiko, o kitas, kuris galėtų, kai pasiūlai, net ašaros ištrykšta nuo streso. Važiuoja tie, kurie nori. O Natas dabar studijuoja, sportuoja, bet varžybose nedalyvauja.

- Jei žinotum, kokie rūpesčiai laukia kuriant klubą ir jį išlaikant, ar pradėtum viską iš pradžių?

- Jei iš šios dienos laiko, mąstymo perspektyvos – pagalvočiau, ar verta. Tuomet buvo pilna entuziazmo, tikslų, energijos. Norėjosi kažką padaryti savo gimtajam miestui. Norėjosi jaunimui pasiūlyti kažką naujo. Norėjosi treniruoti, dalintis patirtimi. Tai ir buvo pagrindinis stimulas eiti pirmyn. Moralinis palaikymas buvo sportininkų rezultatai, gražiai organizuotos varžybos. Svarbu ir tai, kad dirbame kartu su Irina, jos dėka buvo laimėtas projektas, kuris leido mums atsinaujinti, įdarbinti trenerius. Tą patį galiu pasakyti ir apie Švenčionių PRC laimėtą projektą. Per abu projektus buvo pritraukta beveik 200 tūkst. eurų investicijų. Sėdėjom naktimis su ja ir rašėm tuos projektus. Atrodo, metų daugėja, o mes gražėjam, - baigdamas mūsų pokalbį sako sporto klubo „Liūto narvas“ įkūrėjas, treneris, Graplingo federacijos teisėjų kolegijos pirmininkas Dainius Burokas, ir mes einame pasižvalgyti po atsinaujinusias klubo erdves. Jos ne tik sporto inventoriumi atsinaujinusios, bet ir įrengtos, kaip dabar madinga sakyti, pagal europietiškus standartus. Gražu, patogu. Tą galima pasakyti ne tik apie patalpas, skirtas treniruotėms, bet ir buitines patalpas.

Štai toks pasakojimas apie gražią 25-erių metų sukaktį minintį sporto klubą „Liūto narvas“ ir ranka rankon dirbančius, kuriančius Iriną ir Dainių Burokus.

Algis JAKŠTAS