Vieną saulėtą ką tik nuaidėjusio rudens dieną, kai smagiai sukdamiesi krito pavargę medžių lapai, išlėkiau į girią. Vien kelionė tada buvo ko verta: skrieju automobiliu pustuščiu keliu, aplink plyti laukai, vietom nugeltusia žole pašiušę, vietom jau rudais arimais besiilsį. Kai pro miškelius abipus kelio traukiu, nespėju akių merkti nuo auksu tviskančių beržynų, variu virpančių drebulynų, o tuopos vietom jau ir visai nuplikusios. Skrenda medžių lapai vėjui papūtus, sukasi ore ir visai neskuba leistis žemėn, visai smagu jiems šitaip laisvėje šėlioti...

Atvykau Labanoro girion. Pas naująjį draugą. Stovi ant kalnelio jo sena, per šimtą metų sulaukusi troba, o papėdėj gaivi upelė virvena. Senos obelys jau be lapų, tačiau raudonskruosčiai obuoliai dar kyburiuoja. Zylelės gainiojasi viena kitą tarp šakų, o amžinai alkanas kėkštas net persikreipęs stipriu snapu tašo sultingą obuolaitį. Šit, perlėkė zylės į augalotą klevą ir pasiuto dūkti: tik čirpia, plaikstosi plačioje medžio lajoje ir vis sparnuotų sėklų kekes snapeliais baksnoja. Krebžda visas klevas nuo tų mažųjų padūkėlių. Sudžiūvę lapai brazda, šiušena, rodos lyg kas per sausų lapų paklotę braidytų.

Vakarop su naminiu obuolių pyragu iš man vienai skirtų apartamentų pėdinu pas Miškinį draugystės arbatos. Drąsiai galiu vadinti šį žmogų Miškiniu, nes visų pirma, jis daugel metų prižiūrėjo miškus – eiguliavo. Antra – jis pats tikriausias gamtos vaikas: čia gimęs, augęs, miškus, raistus ir visas aplinkines vietoves pažįsta kaip savo penkis pirštus. Trečia..., o trečia jau net ir nereikia, viskas pirmiau pasakyta. Iš tiesų eigulys yra pats tikriausias miško šeimininkas: žino visus slaptus takus, kur barsukai žiemoja, lapės vaikus veda, taškuotos riešutinės šokinėdamos kimiai kerksi. Miškinis puikiai mena, kaip per klampius raistus kasdien mokyklon šlumšino, ar žiemą ant ledo žuvaujant, ne kartą eketėn įsmuko. Apskritai, pasakoja menąs save dar nešiojamu kūdikiu, kai mama lauke ant rankų sūpavusi, o mažajam įkyrūs vabzdžiai ratus apie nosį sukdavę. Tas rėkdavęs, mama ramindavusi nesuprasdama priežasties. Vėliau, iš mokyklos grįždavęs ir tiesiai į girią. Ne draugai rūpėjo vaikui, o kupina paslapčių giria. Briedžiai ar elniai, rupšnojantys miško aikštelėje, vabalų įvairovė senose kerplėšose, žuvys, nardančios ežeruose. Paūgėjęs naktimis eidavo raistan kurtinių teksėjimo klausytis – kol sulauks brėkšmos, užvertęs galvą žvaigždes ganydavo, o pamačius judantį šviesuliuką, palydovą, net piktumas suimdavo – ot dangaus blusa kruta...

Nors mažas būdamas nesuprato, tačiau didi sėkmė vaikystėje Miškiniui nusišypsojo - ornitologas, biomedicinos mokslų daktaras Vytautas Logminas (daugelio gamtos knygų autorius) savo ornitologo praktiką atliko Labanoro miškuose ir vis paimdavo mažąjį gamtos bičiulį sau į kompaniją. Matyt patiko jam vaiko žingeidumas, tad neprašomas mokė paukščius pažinti ne vien iš apdaro, bet ir slapukų balso vingrybių. Todėl dabar Miškiniui vienas juokas eglės viršūnėje giedančią volungę atskirti, slankų traukimą vakarais nugirsti, pelėdų vis kitos rūšies ūbavimu mėgautis. Liūdna, kad vaikystėj gausiai gyvenę žalvarniai pasitraukė, perkūno oželių mekenant nebesigirdi. Tačiau upelėje ne vieną žiemą jau nardo vandeninis strazdas, aplink šmirinėja paprastosios medšarkės, vis maunančios slimokus ant aštrių gudobelės dyglių, ir plėšrioji medšarkė zyles vaikydama prasisuka. Mažutė pelėdikė kas rytą nutupia ant tvarto kraigo pasilabinti, o dienai baigiantis – atsisveikinti. Žalioji meleta duodasi sodybos prieigose, net kartą teko gaudyti vargšiukę troboj paklydusią. O kur genių margumas, lėlio kiaušinių dėtys miško aikštelėse, tetervinai, lututės, gražuolė mėlyngurklė, retoji žvirblinė pelėda ar baltagurklis strazdas...

Paukščių pasaulis nesiliauja žavėti iki šiol – suleidęs aveles tvartan, Miškinis vis dar užsisėdi gonkelėse klausydamas vakarinio pelėdikės šūkavimo.

Jūratė VITKAUSKAITĖ