Už lango balzganas rytas. Tačiau nuostabus tikro rudens, tikros gamtos rytas. Plevena vėjyje klevo lapai – geltoni su didelėm juodom dėmėm. Kaip ir visi klevai šiemet, taip ir šis, pernelyg stipriai kenčia nuo klevinio žvynoko ligos.

Aukštų nendrių armija, akylai sauganti Peršokšną, ramiai siūbuoja vėjo ritmu. Pro langą žvelgdama negirdžiu, bet tikrai jaučiu, kaip šiuša besiglausdami vieni prie kitų sudžiūvę lapai; pilkšvos, nublukusios, vėjo ištaršytos nendrių ševeliūros kimiai dainuoja rudenio melancholiją. Pūsteli vėjas, ir akimis nulydžiu nenorom atitrūkusį dėmių išmuštą geltoną klevo lapą.

Mano kambarėly zvimbia musė. Vakar visą vakarą švaisčiausi perlenktu laikraščiu, bet jos vis lindo ir lindo iš visų plyšių, lyg iš po letargo miego atgiję monstrai. Kambarėlis – namelis, kuriame Miškinis mane įkurdino viešnagėn – lyg mini viešbutukas. Nors miniatiūrinis, tačiau aš čia pati sau valdovė: turiu pečių, lovą, stalelį prie lango ir porą lentynų. Ir man daugiau nieko nereikia. Apskritai, važiavau čia atitrūkti nuo kasdienės rutinos, nuo triukšmingos minios, nuo civilizuoto pasaulio, o ne komforto ieškoti. Ir dabar esu ten, kur noriu būti – gamtoje, tyloje, ramybėje, su vieninteliu žmogumi, mane priėmusiu savo globon. Tik musė įkyriai zvimbia palei langą. Ne, jau trys musės. Vakar po ilgos pertraukos pakūrus krosnelę, tie maži, juodi monstriukai pakirdo ir, pajutę šilumą, puolė šokti kadrilį. Bet kadangi mane gaubia tylos magija, tai šiandienos musių trio skamba lyg savotiška muzikos kantata.

Beje, lova, priglausianti mane nakties poilsio, regis, nebloga, margu apklotu dengta. Kuriant krosnį, plestelėjau ant josios ir... šūktelėjau – o kietumėlis! Na, mano namų čiužinys, aišku, ne toks įdubęs kaip bendrabučių lovų matrasai, tačiau jaučiu, kad savaitei mano kauleliams ši lova bus didelis išbandymas. Einu pas Miškinį kaulyti dar kokio čiužinuko. Šis paduoda tokį nediduką – kito neturintis. Tvarkydama patalus, lyg nujausdama atkeliu čiužinius – ogi suolas! Paprastas, paplatintas kaimo suolas! Jergutėliau, pasijaučiu vargdienė, lyg tas piemenukas iš J.Baltušio apsakymų... Tačiau iš tiesų, net labai didžiuojuosi, kad vidur girių miegojau ant suolo – taip nekasdieniškai, ne savo pasirinkimu, lyg gadynės kaimo troboj vakaro sutemoms užklupus, nakvynės beprašanti...

...Temsta. Nusidavėm per dieną abu su Miškiniu. Išnaršėm aplinkinius miškus, apraudojom kirtavietes, aplankėm barsukynę, ežerėlių gausą, pelkes, aplinkinius kaimus. Miškinis popiet nusistebėjo – jau pavakarė, o mes nieko gero nematėm. Aš juokiuos – kaip nieko gero? Tiek visur malėmės, slaptus miško takus išmaišėm, kuo ne grioviais kasėmės, naujakurių sodybas apžvelgėm, o jam, matai, nieko gero. Aš pirmą kartą miške išvydau uodeguotąją zylę. Čiksėdama porelė dūko su kitom zylelėm ir mūsų, stovinčių po medžiu aukštyn užverstom galvom, visai neėmė domėn. Barsukai savo duobėto miško plote tempia į olas samanų glėbius – ruošia žiemai šiltus guolius. Miško žmogus sako, jog tie mieli padarėliai visai žabali: gali stebėti juos per keletą metrų, o anie nieko nebodami užsiima savo reikalais. Žinoma, jei vėjas neužpučia žmogaus kvapo. Tačiau užuodęs kaip mat neša šalin savo storą pasturgalį, pukšėdamas kiek išgali. Baikštūs, tačiau tikri žabaliai.

Miškai Labanoro gražūs, aukštom, išlakiom pušim siūbuojantys, vietom tamsių eglynų aikštingi ar perregimais beržais šviečia. Tai ne vidurio Lietuvos lapuočių ir spygliuočių mišrūnai, virtėliais stiebais apsidaužę, šaknų išvartom kraupinantys. Čia eik drąsiai su bateliais, ar žemais aulinukais – anei kibių bruzgynų, nei draskančių rakštumynų nepajusi, nebent pats norėdamas susirastum. Nei purvo pliurzų, nei klampių šiekštynų prikežėję, net kojų aukštais guminiokais nereik sunkiai kiloti, kaip kad savo miškuose esu pratusi. Kalvoti pušynai lyg Dzūkijos miškų parkai – gražūs, lengvi, tačiau ir klaidinantys labiau nei mišrieji miškai: nusileisi daubelėn ir apsisuks galva – jokio orientyro, išskirtinio medžio, ar stuobrio, rišančio su kelio pradžia. Čionai turi būt itin akylas, o Miškinis pasakoja, netgi eiguliaudamas savuos miškuos esąs pasiklydęs. Tad niekur šonan nesitraukiu nuo savo vedlio, klausausi jo šnekos ir pilna krūtine vis įkvepiu gaivaus rudeninio miško aromato.

Kad kitom dienom turėtų laiko darbuotis savo ūkelyje, Miškinis vedasi mane parodyti taką prie gražaus ežero, idant galėčiau viena ateiti ir atrėmus nugarą į pušelę vedžioti plunksną užrašuose. Beeinant mišku, atsainiai mostelėjo ranka kairėn: „Velniažeris“. Vos ne žagtelėjau pažvelgusi: nediduko ovalo ežeraitis, klampiais liūnais apsigaubęs, niurkso nežymioj lomelėj, augalotų medžių apstotas, net nepamatytum iš karto. Paslaptis kažin kokia. Tą pačią akimirką pajutau nenugalimą trauką Velniažeriui, tačiau mudu nestojom, o pėdinom tolyn, prie numatytojo ežero. Parodžius taką, apsisukom atgalios ir vėlgi praėjom pro paslaptį. Lyg tyčia pirmą kartą šioj dienoj palikau mašinoj fotoaparatą, betgi ateisiu poryt, mislinau sau. Jau ne tas didysis ežeras man rūpi, o Velniažerio magija. Apeisiu, sočiai papleškinsiu aparatu ir parymosiu valandėlę kitą – tokius planus audžiau eidama savo ratų link. Čia jau kompanijos man nereikės, tokį lobį atradus noriu viena patėmyti, kokios paslaptys kiūto užslėptoje girios buveinėje...

Kvepia giria rudeniu, driekiasi giliai įmintos žvėrių brydės, o nuo didingai smarkaus ežero pro visus skvernų plyšius skverbiasi šaltas gūsingas vėjas.

Jūratė VITKAUSKAITĖ