Mes turime 304 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3078
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3078
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:19343
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Į atokiąsias Australijos teritorijas turistus gena smalsumas ir ekstremalių potyrių troškulys

2012 m. rugpjūčio 29 d.trečiadienis Nr.65 (1208)

Jokios pornografijos...

Sumokėjęs apie penkis tūkstančius litų už bilietą į abi puses po aštuoniolikos valandų skrydžio „Finair“ kompanijos lėktuvu ekonomine klase iš Vilniaus per Helsinkį ir Singapūrą su dvidešimt trimis kilogramais leistino bagažo atsidursi tolimame ir viliojančiame žemyne – Australijoje. Norėdamas dar sutaupyti, gali rinktis skrydį tik iki Singapūro, o iš ten pigiomis Azijos avialinijomis pasiekti Australiją.

Oro uoste teks užpildyti deklaraciją ir nurodyti, ar vežiesi nenaujus specialius vaikščiojimo batus ir nenaują palapinę. Jei taip, juos oro uoste nuplaus, kad neįvežtum jokių sėklų, mikrobų ar dar ko nors galinčio išbalansuoti unikalią šio žemyno ekosistemą. Į Australiją neleidžiama įvežti jokių vaisių ir daržovių, taip pat ir... pornografijos. Jei pašmaikštausi, kad kompiuteryje turi nuotrauką, kur esate su sutuoktiniu nusifotografavę nuogi pliaže, jums rimtu veidu paaiškins, kad pakvies specialistą, kuris ir nustatys – tai pornografija ar erotika (pastaroji nedraudžiama).

Sėkmingai atvykę į šalį, išsinuomojate visureigį ir leidžiatės į kelią, nes šalis milžiniška, o pasigėrėti nepakartojama jos gamta geriausia bus tokiu būdu.

Tiesa, prieš kelionę vertėtų įspėti banką Lietuvoje, nes Australija laikoma nesaugia šalimi atsiskaitantiems banko mokėjimo kortelėmis (o jomis atsiskaityti galima net atokiausiuose Australijos užkampiuose), nes bankas Lietuvoje korteles gali užblokuoti. Žinoma, reikia turėti ir grynųjų, kuriuos visi mielai priims, jei nepavyks atsiskaityti kortele.

 

Virš tūkstančio parkų

Australijoje, kuri savo plotu viršija Europą, įkurta 520 nacionalinių parkų ir antra tiek – regioninių. Taigi, norint aplankyti juos visus, žmogui vargiai gyvenimo pakaktų. Keliavimo patirties Australijoje turintys žygeiviai per mėnesį gali sėkmingai apsilankyti maždaug 35 parkuose. O gal visko pamatyti nė neverta, juolab, kad daugelis tų parkų panašūs, gamtovaizdis kartojasi, tad galima vienoje zonoje atsirinkti kelis įdomesnius (tinka vadovautis ir UNESCO Pasaulio paveldo sąrašu), tada važiuoti į kitą zoną ir vėl atsirinkti įdomesnius, o visi kiti bus arba tokie patys, arba labai panašūs.

Praėjus po kelionės kuriam laikui peržiūrėdamas nuotraukas jau net imi painiotis, tad be užrašų ir kelionės dienoraščio – niekaip.

 

Valgo nacionalinį gyvūną

Parkai paprastai grupuojami pagal augaliją, gyvūniją, landšaftą. Eukaliptai, figmedžiai – šaknų ryšulys dydžio su troba, tarpekliai, apačioje vanduo, raudonos uolos, termitynai, primenantys betoninius statinius, pelkės. Beveik kiekviena didesnė pelkė Australijoje – nacionalinis parkas, kuriame gausu įvairiausių paukščių ir krokodilų.

Juokaujama, kad australai yra bene vieninteliai, kurie valgo savo nacionalinį gyvūną – kengūrą. O jų Australijos šiaurėje laisvėje neįtikėtinai daug. Be to, jos itin dažnai iš pakelių šoka prieš pat atvažiuojančios mašinos nosį, todėl taip tragiškai baigusių savo dienas nedidelių kengūrų pilnos pakelės. Nors susidūrimas su stambiu šokliuoju gyvūnu gali baigtis ir aplamdytu automobiliu.

Vienas iš Australijos simbolių – emu – gana kvailas paukštis, jei plyname lauke vienas nuo kito jie pasitraukia kelis metrus – jau puola į paniką, nes vienas kito neberanda. Atrodytų ir kaip jie sugebėjo evoliucijos metu išlikti net iki mūsų dienų...

Echidna primena mūsų ežiuką, kuris nuo menkiausio šlamesio, kai bandai prie jo prisiartinti ir nufotografuoti ar nufilmuoti, susiriečia į spyglių kamuoliuką.

 

Į „teritorijas be žmonių“ - ypatingai pasirengus

Nors Australija ir didesnė už Europą, tačiau gyventojų čia tik šiek tiek daugiau kaip 20 milijonų – panašiai kaip pusė Lenkijos, tačiau ir tie išsidėstę netolygiai. Sunkumų nesibaiminančius patyrusius keliautojus itin traukia mažiau apgyvendintos atokiosios Australijos teritorijos: Šiaurės teritorija, Kvinslando valstija, Vakarų valstijos šiaurė, Jorko kyšulio pusiasalis ir t.t. Vykstantiems į šias vietas ir rekomendacijos ypatingesnės, nes tai – „teritorijos be žmonių“, todėl reikia labai gero visureigio su dviem bakais po 90 l degalų, su keturiais atsarginiais ratais, palydoviniu telefonu ypatingiems atvejams ir vandens bei maisto atsargų. Automobilių nuomos kompanijos duoda ir specialų prietaisą, pagal kurį nustatomos tavo koordinatės ir, neduok Dieve, jei apvirtai, nuskendai ar krokodilas koją nukando, sraigtasparniais atskuba gelbėtojai, tačiau, pavyzdžiui, dėl nuleistos padangos jų kviestis negalima, nes labai brangiai kainuos.

Nors australai visi važinėja visureigiais, bet keliautojams po atokiąsias Australijos vietas siūlomi specialūs visureigiai su miegamosiomis vietomis ir virtuvėle. Nes važiuodamas gali pamatyti ir tokį ženklą, kad 380 km nebus nieko: nei gyvenvietės, nei degalinės, nei serviso, nei kempingo, o atstumą kaip nuo Vilniaus iki Nidos teks įveikti žvyrkeliu. Ir tam turi 4 val., plius reikės kirsti 12 upių, nes tiltų nėra... Mažoje Lietuvoje toks „žygis“ atrodytų neįmanomas, o turint galvoje didžiulės Australijos atstumus – normalu.

 

Pusę paros – naktis

Keliaujant po Šiaurės Australiją reikia nepamiršti, kad turi tik pusdienį, ir gerai apsiskaičiuoti maršrutą, nes temsta čia 18.15 val., o švinta apie 6 val. Atrodytų, na, ir kas čia tokio – laikas juk taip pat eina, bet čia neįprasta, kad po 20 val. dar kas nors būtų nesusiradęs vietos nakvoti. Jeigu į kempingą atvažiuoji apie septintą aštuntą valandą vakaro, visi jau būna pavalgę ir ruošiasi miegoti, o tu jiems spigini akis ilgosiomis automobilio šviesomis, ieškodamas vietos apsistoti. Net didesniuose miestuose penktą valandą vakaro viskas užsidaro: degalinės, parduotuvėlės, kavinės ir prekybos centrai, dirbti lieka viena kita kavinė. Šeštadienį, sekmadienį jų dirba dar mažiau ir trumpiau. Ir turistas turi prie to taikytis. Jie taip gyvena, o jei turistui norisi kitaip, gali kempinge prie savo automobilio pasišviesdamas žibintuvėliu tyliai sėdėti nors ir iki ryto. Tad miegi po vienuolika valandų per parą...

 

Lietuviai turistai mėgsta važiuoti ilgiau

Lietuviai turistai mėgsta važiuoti ilgiau. Paprastai atokiose vietose kempingas būna pilnas, keliautojai iš anksto užsiima geresnes vietas prie stalų, tad kelionei po atokiąsias Australijos vietas turi būti gerai pasirengęs, nes gali tekti nakvoti, kur papuola. Tam ypač tinka specialus visureigis, kuriame, pakėlus stogą, pasidaro vietos miegoti, o iš šono išsitraukia įmontuota patogi viryklė su dujų balionu. Labai patogu kepti kepsnius, nes vietinė mėsa labai skani – pabarstei druska ir pipirais ir iškart gali kepti, bus minkšta ir sultinga – ir aviena, ir jautiena, ir kengūriena ar krokodiliena. Mėsa čia nebrangi, tačiau daržovės kainuoja tikrai beprotiškai: pomidorai – per trisdešimt litų, svogūnai – apie dvidešimt devynis litus. Šiaurinėje pusėje juk beveik niekas neauga, tik krūmynai, plyti smėlynai, kuriuose stūkso uolos ir termitų „namai“. Žemės ūkis išvystytas pietrytinėje pusėje.

 

Du metų laikai

Šiaurinėje Australijos pusėje vyrauja du metų laikai: sausasis periodas ir drėgnasis. Sausuoju gali plačiai pakeliauti, daug pamatyti, o drėgnuoju periodu daug kur uždaromi keliai, nes neįmanoma išvažiuoti. Sausuoju periodu visur tvyro raudonų dulkių debesys, kai juos lyg rūką skrodžia automobilio žibintai, dulkių tumulai stovi ore apie 300 metrų. Sausuoju periodu nepamatysi ir įspūdingų krioklių, kurie pavirsta maža srovele čiurlenančiais upeliukais, o krokodilai laikosi pelkėse ir upių salpose, kur ir sausuoju laikotarpiu daugiau stovinčio vandens.

 

Legendos miršta...

Legenda, kad parą važiuoji ir sutinki vieną mašiną, mirusi prieš dešimt metų... Net ir atokiosiose Australijos vietose kitos mašinos ilgiausiai gali nesutikti kokią valandą. Auga turistų srautai ir iš Europos, ir iš Kinijos, ir iš Rusijos. Atpigę lėktuvų bilietai daro teigiamą įtaką turizmui. Automobilių nuoma klesti, net ir labai nuošalioje vietoje neretai sutiksi tokį patį kaip tu, kuris tave supras, jei reikia – padės. Tie, kurie skuba pažinti atokiąsias Australijos vietas, įsitikinę, kad praeis koks dvidešimtmetis ir žvyrkelių bei sunkiai išvažiuojamų kelių Australijoje nebelis – reikia naudotis proga. Pasikeitė ir australų gyvenimo būdas: keliauja visi, ypač pensininkai. Keliauja su namais ant ratų, su paprastais visureigiais ir su specialiais „turais“ - sustiprinto pravažumo autobusais, kurių priekis atrodo tarsi MAZ-o, o patogus turistinio autobuso salonas sumontuotas ant specialios važiuoklės, kad geriau negu visureigis važiuotų per upes ir brastas. Aštuoniasdešimt procentų keliaujančiųjų tokiais „turais“ - pensininkai. Jiems ir kempingai paruošti, kur yra specialios vietos komerciniams reisams. Apskritai kempingai išdėlioti protingai ir įrengti gana patogiai: atvykęs susirandi vietą, kur apsistosi, tada šalia kempingo esančioje lentoje prie to numerio užpildai savo vardą, pavardę, mašinos numerį, sumeti pinigus į voką, kurio dalį atplėši ir pasiimi (čia įrodymas, kad sumokėjai, jeigu patikrintų, nors praktiškai niekas netikrina), o dalį su pinigais įmeti į urną. Toks mokestis.

 

Apsistoti kempinguose – saugu ir patogu

Visuose kempinguose yra tualetas ir vanduo, nors jo ir nerekomenduojama gerti tiesiai iš čiaupo. Visi kempingai gana tvarkingi, niekas neišgriauta, neprirašinėta. Gal todėl, kad juose vienu metu yra daug skirtingų kompanijų, kurios gali viena kitą tarsi prižiūrėti, o prireikus – iškviesti reindžerį, kuris paprastai gyvena kažkur netoliese (į jo sodybą turistai reikalui esant gali užsukti pagalbos, šiaip sau vaikščioti dėl menkniekių negalima). Daug kur parašyta, kad šiukšles reikia išsivežti. Geresniame kempinge dar būna ir karštas vanduo bei skalbyklos, kur už keturis Australijos dolerius gali išsiskalbti savo drabužius. Taigi keliauti po Australiją apsistojant kempinguose – ir saugu, ir patogu. Be to, čia galioja taisyklė, kad po aštuntos valandos vakaro netriukšmaujama – ir visi paiso. Aborigenų savivaldos teritorijose visur yra ženklai „No alcohol“, nors tas draudimas nėra visiškai aiškus: ir patys aborigenai degalinėse leidžia laiką siurbčiodami alų, ir turistai užkandžiaudami juo užsigeria, bet niekas nei priekaištauja, nei baudžia...

 

Nerašyta taisyklė – būtinai uždaryti vartus

Kadangi daug kas keliauja specialiais visureigiais ar namais ant ratų, miegoti gali ir ne kempinge, bet turi būti ne nacionalinio parko teritorijoje ir pasislėpti nuo kelio, kad nesimatytų nei automobilio, nei palapinės. Tik tai padaryti ne visada būna paprasta. Pasukus į kokį šunkelį, pamatai vartus. Kai kurie iš jų būna rakinami (privati valda), kai kurie – ne (bendrojo naudojimo). Atsidaręs vartus ir pravažiavęs, būtinai turi vėl uždaryti, kad gyvuliai neišsilakstytų, kurie ganosi plačiuose aptvertuose laukuose nepririšti. Jeigu turi gerą Australijos žemėlapį, gali pavažinėti ir tokiais keliukais, kuriuose keletą kartų kas kelias dešimtis kilometrų teks atsidaryti ir uždaryti vartus, o ir tiltų juose niekas nestato... Tada tenka autis ilgaaulius batus ir pačiam pirmiausia išbandyti, ar nenuskęsi, o tada bandyti pervažiuoti arba tiksliau pasakius perplaukti upę, nes kitaip tektų kokius aštuoniasdešimt kilometrų grįžti.

Jei atsibosta nakvynė kempinguose ar šalikelėse, galima susirasti komfortišką nakvynę už aštuoniasdešimt dolerių arba išsinuomoti kotedžiuką už šimtą keturiasdešimt dolerių. Nors kartais ir čia pasitaiko, kad tualetai – bendri. Na, o įprastas kempingas kainuoja nuo vienuolikos iki trisdešimt trijų dolerių už naktį.

 

„Kakadu“ parkui apžiūrėti – savaitė

Turbūt kiekvienas pakliuvęs į Australiją turėtų pamatyti bene žinomiausią išgirtąjį „Kakadu“ nacionalinį parką, kurio plotas gal net kiek didesnis už Izraelį. Jį rekomenduojama apžiūrinėti savaitę, bet svarbiausias vietas galima ir per tris dienas. Kasininkais ir gidais daugiausia dirba aborigenai, jie ir menininkai, kurie gamina ir parduoda suvenyrus, supažindina su savo apeigomis. Kitokius darbus dirbančius juos vargiai pamatysi. Turistų itin lankomose vietose siūloma įsigyti gana daug kičo, nors pasitaiko aptikti ir įdomių dalykų. Nardytojų rojuje – Kernse – aborigenai demonstruoja turistams ir savo šokius. Jeigu rinksitės keturiolikos dienų turistinę kelionę iš Lietuvos į Australiją, į Kernsą būtinai būsite nuvežti.

 

Turistams – platus paslaugų spektras

Įėjimas į „Kakadu“ nacionalinį parką kainuoja dvidešimt penkis dolerius, leidimą nusiperki šalia esančiame vizitacijos centre. Nors visa Australija atrodytų apkaišyta įspėjimais dėl krokodilų ir draudimų maudytis, bet sausuoju periodu jų mažiau matyti. „Kakadu“ parke rengiamos ekskursijos su specialiu katamaranu, kainuojančios kiekvienam po septyniasdešimt Australijos dolerių, paplaukioti po pelkėtą upės salpą, kurioje gausu ne tik krokodilų, bet ir paukščių. Tokioje ekskursijoje patirsi ne tik nepakartojamų įspūdžių, bet ir patogiai prifilmuosi nepakartojamų vaizdų atminimui. Šiame parke gali užsisakyti turą, kurio metu visureigiu vežios vairuotojas ir gidas viską papasakos. Ten, kur verta apsilankyti, australai yra puikiai sutvarkę ir siūlo daug įvairių paslaugų turistams.

 

Vairuoti pačiam įdomiau

Tačiau norintys savo kailiu išmėginti visus Australijos ypatumus tvirtina, kad pačiam vairuoti daug įdomiau, nors ir ekstremalu. Ypač atvykusiems iš tų šalių, kuriose automobilio vairas yra kairėje pusėje, o eismas taip pat vyksta kairiąja kelio puse. Visi specialūs visureigiai, kurie yra tarsi namai ant ratų, su mechaninėmis pavarų dėžėmis. Taigi – vairas kitoje pusėje, važiuoji kita kelio puse, o dar pavaras kaire ranka junginėji... Apsiprantama maždaug per savaitę...

 

Visi svajoja pasiekti Jorko ragą

Jorko kyšulys arba ragas – šiauriausia Australijos vieta. Sakoma, kad tai – visų australų svajonė, nes nuvažiuoti ten gana sunku. Link Jorko kyšulio veda du tūkstančiai kilometrų žvyrkelio į abi puses. Žvyrkelis gana prastas (Lietuvoje jie žymiai geresni), bet Australijoje žvyrkeliai labai platūs – apie dvidešimt metrų. Tad užsnūdus dar pakaks laiko išvinguriuot iki kol atsispirsi į pakelės eukaliptus.

Daug kas nori pervažiuoti link Jorko rago vedančiu senuoju telegrafo keliu. Tačiau automobilių nuomos firmos juo neleidžia važiuoti, nes kelios atkarpos – pamišėlių maršrutas, kur rengiamos nelegalios visureigių lenktynės. Ten ne tik sunku važiuoti dėl purvo ir vandens kliūčių, bet ir pavojinga, nors, žinoma, įdomu...

Jorko kyšulyje įsikūrę keli nacionaliniai parkai: yra dykynės, kasyklos, slėnis su itin sodria augalija ir įspūdinga pakrantė.

Keliautojų įspūdžius parengė Irena POŽĖLIENĖ
 

 
Reklaminis skydelis