Nemėgstu skųstis, nenoriu konfliktų, tačiau kai peržengiamos sveiko proto ribos, matyt, net ir akmuo prabiltų.

Atidirbusi 25 metus mokytoja, dėl onkologinės ligos pasiprašiau atleidžiama iš darbo. Noriu tas likusias gyvenimo dienas pagyventi taip, kaip visada svajojau – mylimuose gimtuosiuose namuose, be streso ir nuolatinių skambučių, kurie rikiuoja mano gyvenimą nuo septynerių metų, kai pravėriau mokyklos duris. Noriu klausytis muzikos, noriu mamai gaminti skanų maistą, noriu pajusti laisvę ir gyvenimo skonį. Gyvenimo, kurio neturėjau, nes visą save atiduodavau darbui, mokiniams, kurių rūpesčiai buvo man svarbūs ir norėjau jiems padėti išspręsti jų problemas, kad tik būtų viskas gerai. Ir kažkaip užmiršau save... Tai tada liga ir privertė sustoti ir susimąstyti, ar verta aukoti savo gyvenimą kitiems, darbui? Teisybę pasakė vienas mano pažįstamas – tu turi magistro laipsnį, esi mokytoja, o kas iš to? Koks tavo atlyginimas – 600 eurų? Būtų 6000 eurų, štai tada galėtum kažką... Aš visą gyvenimą nedirbau, turiu dvejus namus, butą Vilniuje, iš seniūnijos skambina, siūlo kompensaciją už šildymą, gaunu krūvą visokių išmokų, o tu net savo namų neturi, išdirbusi 25 metus... Ir jis teisus.

Išdirbau 25 metus, ir atleido iš darbo be išeitinės kompensacijos. Taip, pati kalta, nes niekas nepaprotino, kaip rašyti prašymą, kad nebūčiau išspirta be nieko. Kreipiausi į Darbo inspekciją, tai gavau 2 mėnesių išeitinę... Kita kolegė gavo 6 mėnesių išeitinę kompensaciją. Lygybė.

Taip, neturiu vyro, kuris yra mero draugas. Taip, skęstantis ir šiaudo griebiasi. Nuvažiavau į Darbo biržą, nes gavau raginimą susimokėti už sveikatos draudimą. Nuvažiavau, pusantros valandos prasėdėjau laukdama darbuotojos, taip ir nesulaukiau. Reikia registruotis iš anksto. Nesupratau, kodėl. Nėra žmonių antplūdžio, tai tada ir ponioms nereikia dirbti? Svarbu, garuojantis kavos puodelis ant stalo. Vargšės nelaimingos, namuose negali išgerti ir papusryčiauti, taip skuba į darbą, taip skuba, kad net užmiršta į jį ateiti. Ir taip visose institucijose. Kad ir neįgalumo nustatymo tarnyboje, mylimoje sostinėje. Teko nelaimė ten apsilankyti. Svarbiausia veikla - tai vaikščiojimas su kavos puodeliais. O jūs laukiate, invalidai, ir laukite. Na, teikėsi maloni ponia apklausti mane pagal standartą. Nustatė, kad galiu pusmetį pasimokyti, pakeisti profesiją ir įsilieti į darbo rinką. Tai kam tada onkologo išvados apie mano sveikatą, jei ponia mato be magnetinių rezonansų ir kompiuterinių tomografijų, kad aš galiu dirbti? Na ir kas, kad plaučiuose, kauluose metastazės, na ir kas, kad aš gyva pūnu, kad einu išnirusiu klubu, kentėdama žvėrišką skausmą, bet aš neatrodau serganti.

Šiandien reikia važiuoti į Vilnių, į tąją neįgalumo nustatymo tarnybą, bet, atleiskite, gerbiamieji, neįsiropšiu į autobusą. O taksi samdytis neturiu už ką. 150 eurų ant kelio nesimėto. Baisu, kai tokiose tarnybose dirba diletantai, statytiniai, neturintys nieko bendro su medicina, o tik akis išpūtę įrodinėjantys savo erudiciją.

O kalbant apie medikus, irgi nelabai kažką malonaus norisi pasakyti. Pirmadienį kviečiausi greitąją pagalbą, nes išniro operuotas klubo sąnarys, tai jie atsisakė padėti, nes trauma sena. Taip, labai sena, išniro penktadienį, kviečiau pagalbą pirmadienį... Negali padėti medikai, negaliu nuvykti autobusu, taigi beliko skolinta lazda ir tikėtis, kad šviesu bus anapus. Kalbėjausi su buvusia bendraklase, sakau, būsiu studentė zombė, o ta paguodė, kad jos sesers vyras su onkologine diagnoze taip ir mirė, nesulaukęs jokios neįgalumo grupės ir bent kažkokios paramos iš valstybės.

Turiu paskolą, deja, neturiu jokių pajamų, negaliu vykdyti savo įsipareigojimų bankui. Ir man dzin. Ką iš manęs atims? Skolintą lazdą, nes asmeniškai negavau, kadangi esu darbingo amžiaus ir nesu neįgali. Į kalėjimą pasodins? Bijau, kad nesulauksiu dar ir tokios atrakcijos savo gyvenime, nes giltinė labai jau aktyviai sukiojasi netoliese. Turiu sukaupusi senatvės pensijos 7000 eurų. Kaip gerai, kad kažkam sukaupiau. Kokia aš dvasiškai nuo to esu turtinga. Kaip džiaugiuosi, kad gyvenu tokioje valstybėje, kur negali pasiimti savo pinigų, kur procedūrų belaukdamas pasveiksti arba numiršti, kur pagerbti asocialūs asmenys, kur remiamos paleistuvės, kur nebeliko šeimos, moralės, užuojautos ir žmoniškumo.

Jauna moteris