Mes turime 348 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1704
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17905
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93935
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Poezija, muzika, bendrystė

2023 m. sausio 7 d.

Ryte nuo pagalvės kilsteliu galvą – už lango visas nendrių laukas siūbuoja. Ir kranklys viršum miško vasnodamas kažin ko krunksi...

Man prie upelio einant praustis, nendrės šiugžda, tyliai kalbasi tarpu savęs, pasakoja savo paslaptis. Taip norėčiau išgirsti jų praeities istorijas, ką jos matė, regėjo per šimtmečius, saugodamos Peršokšną. Kokių įvykių patyrė, kiek visko pergyveno. Tačiau jų kalba, jų šnarėjimas lieka amžiams užrakintas šioje laukymėje.

Mano mini viešbutuke 17°C šilumos. Gerokai nukrito per naktį, todėl skubu kurti krosnelę. Malkos sausos, greit įsikuria, palikusi praviras dureles klausau, kaip smagiai ūžia ugnelė. Liepsna šokinėja nuo pliauskos ant pliauskos ir guodžia greit sušildysianti paraudusias nuo šalto upelio vandens rankas. Smagiai treška liepsna, pagalius iš medžio versdama juoda anglimi. Kai užges paskutinis angliukas – užstumsiu jušką iki galo ir šiluma gyvens mano kambarėly.

Šiandien – kultūros diena. Dar bevažiuojant pas Miškinį, nugirdau, jog Mindūnų bibliotekoje vidury savaitės vyks rašytojo knygos pristatymas. Rašytojas ne bet koks, o pats žymusis gamtininkas Bronius Šablevičius. Jis pristatys visuomenei savo naujausią knygą. Kaip tik man į temą, nes gamtos stebuklų niekada nebus per daug. Kviečiu ir savo draugą pasikultūrinti, bet jis negalintis, lauko darbai spaudžia pabaigtuvėms. Gaila. Bent kruopščiai papasakosiu vakarinę arbatą gurkšnojant. Miškinis žemėlapy parodė trumpesnį kelią per miškus, papelkius ir vienkiemius, tad bus kur pasidairyt iš Mindūnų grįžtant.

Kultūrinė popietė praėjo šauniai. Nors su naujos knygos pristatymu šiek tiek apsirikau: ne apie gamtos stebuklus kalbėjo B.Šablevičius, bet skaitė naujausius savo eilėraščius. Tačiau eilės ne šiaip įprastos, o japoniškų žanrų haiku trieiliai ir tanka penkiaeiliai. Tiesą sakant, seniau haiku aš nesupratau, greičiausiai net nenorėjau į juos gilintis. O šiandien, kai pats poetas skaitė ir aiškino prasmę parašytų žodžių, haiku man atsivėrė visai kitaip, tarsi naujom akim juos išvydau.

Tėviškės klevas

Vienas kitą atsimenam

Tik pelėda iš jo nebežiūri.

Štai. Pasak B. Šablevičiaus, šiomis trimis eilėmis remiantis, galima visą esė parašyti. Taip, dabar jau suprantu, jog haiku ar tanka žanrai turi itin svarbią ir gilią prasmę.

Nesinori pamiršti Mindūnų bibliotekos svečio vakare ištartos frazės: „Jaunystėj mes galvojam, jog gyvensim amžinai, kad mums nieko nenutiks ir visada turėsim marias laiko. Ir tik vėliau suprantam, kad žmogui dovanoto gyvenimo kelias trumpėja, todėl kiekvieną minties akimirką reikia pagauti, sustabdyti ir užrašyti“. Tikrai, labai jam pritariu. Išmintinga, nuovoki ir ... kukli asmenybė.

Pakylėta entuziastingos nuotaikos skrendu sparčiai vakarėjančiais laukais atgal į mišką, pas savo Miškinį. Kol pasiekiau žvyruotą miško kelelį, ir visai sutemo. Aš mėgstu tamsą, tada siela grįžta atgal į savo slėptuvę. Ir kartais tikrai įnirštu ant žmonių, kurie pavagia iš manęs tamsą. Ji būtina mūsų gerai savijautai, nes kai tamsos nepakanka, šviesa mus susargdina. Viena veikėja yra sakiusi: leiskis aklai ir pamatysi, kad tamsa irgi žydi ir gieda. Kažkas nuostabaus. Gal kad šviesa slypi ne išoriniame pasaulyje, o ten, kur slypi mūsų gyvybė – mūsų viduje. O prieblandos zona – tai mainų vieta, ne tik maisto, bet ir sielos prasme. Tada įmanoma pamatyti, ką gali prarasti...

Ir šit, apnikta kažkokio siautulingo jausmo, vidury miškų ūmai sustojau ir užgesinusi mašinos variklį iššokau laukan – bene išgirsiu ilgesingą vilko balsą. Neišgirdau... Tačiau nugirdau kaip nuo rudeninių vėjų pavargę medžiai ruošiasi poilsio miegui; senstanti, jau nebegraži žolė paklusniai gulasi ant drėgnos žemės, tačiau giria nemiega - šnibžda, kuždasi pusbalsiu. Lyg ir ramu, bet kartu jaučiu, kaip viskas aplink alsuoja, tvinkčioja, tuksi... Kažkur visai šalia tuksi... Aiškiai girdžiu... Staiga suvokiu, jog tai mano širdis krūtinėj tuksi... Dar niekada nebuvau girdėjusi savo gyvybės, bet tai buvo ji. Taip skambėjo mano gyvybė visiškoje tamsos tyloje... Ir net nesidairydama puikiai žinau, jog kažkur giliai giliai, girios tankmėje aštriai spingso man neregimos akys, o pro pravertus nasrus palengva veržiasi vos jaučiama šilto garo srovė... Šąla.

Aš gyvenu tarp tų, kurie vadinas Žvėrys,

Ir mano meilė – miškas.

O mano akys naktį grobiu gėris,

Ir mano jausmas – kaukimu ištryškęs.

/H.Radauskas/

Vakaras su Miškiniu – sielų bendrystė. Pokalbiai, gitaros garsai liejosi iš širdies gelmių, o už lango juodas dangus sužibo tūkstančiais žiburėlių, tūkstančiais mažų, ryškių akelių. Aukštyn iškėlęs ranką, Miškinis rodė žvaigždynus ir nuostabiai šviečiantį paukščių taką.

Paaukojau dalį miego ir grįžau savo viešbutukan vidurnaktį. Kartu su manimi girgsėdamos už miškų skrido nematomos žąsys...

Jūratė VITKAUSKAITĖ

 

 
Reklaminis skydelis