Mes turime 381 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4651
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14838
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90868
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kunigo Marijono Savicko įkurtuose Mielagėnų globos namuose prieglobstį randa ir mūsų rajono gyventojai

2023 m. sausio 7 d.

Garsas apie prieš 25-erius metus įkurtus Mielagėnų parapinius globos namus jau seniai peržengė ne tik Mielagėnų parapijos, bet ir Ignalinos rajono ribas. Ne vienas ir Švenčionių rajono senolis ten gyveno. Senokai ruošiausi apie globos namų įkūrimą pakalbėti su jų įkūrėju, Mielagėnų parapijos klebonu kunigu Marijonu Savicku. Ir štai tarpušvenčiu tarp Kalėdų ir Naujųjų metų pagaliau susitikome. Kalbėtis su eruditu kunigu Marijonu visada yra lengva, nes gali kalbėtis įvairiomis temomis. Ir štai mūsų pokalbis prasidėjo ne apie globos namų atsiradimo Mielagėnuose prielaidas, o apie kaimų tuštėjimą. Tai skaudi tema.

- Apvažiavau vieną vakarą beveik visus didesnius parapijos kaimus ir ką pamačiau?.. Ogi tai, kad parapijos faktiškai nėra, žmonių neliko, net dideliame kaime vos viename kitame lange žiburėlis degė, - prisimindamas to vakaro įspūdžius liūdnai kalbėjo kunigas Marijonas Savickas.

- Marijonai, kaip kilo mintis Mielagėnuose įkurti globos namus? Kiek metų jau praėjo?

- Jau 25 metai praėjo, kai Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiniai globos namai veikia. Pradėjo veikti 1997 metais. Sakoma, nieko nebūna be Dievo valios, kai tam tikru laiku, tam tikroje vietoje viskas susidėlioja, ir yra rezultatas. Dievo apvaizda veikia mums nematomai. Tada pas mane gyveno mano tėvai, teta. Stebėdavau, kaip mama su teta liūdnai stebi aplinką, nes čia nieko nepažinojo, bendravimo jokio nebuvo. Kai iš tėviškės jos aplankyti atvažiuodavo broliai, seserys (tada dar visi gyvi buvo), ji klausinėdavo apie pažįstamus, kas gimė, kas mirė, kas susituokė. Kalbų būdavo pilna. Mamos veidas tiesiog švytėjo, o kai svečiai išvažiuodavo, dar kokias 3-4 dienas motinos veidas švytėdavo, o paskui vėl viskas sugrįždavo į savo vagą. Tada ėmiau galvoti, kad savo krašte globos namuose jai būtų buvę geriau nei pas mane svetimame krašte. O dabar apie globos namų atsiradimo priešistorę. Tuo laiku Ignalinos savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus viršininke buvo Anastazija Kazakavičiūtė, kuri teiravosi, klausinėjo dėl patalpų, kuriose kažkada buvo špitolė, bet jos dar ne mums priklausė. 1991 metais pagal restitucijos aktą, kai už paimtus pastatus buvo atlyginama, mes tada gavome buvusio vaikų darželio pastatus. Kadangi darželis buvo ką tik užsidaręs, niekas nebuvo išplėšta, išnešta. Ilgą laiką mes buvom savotiški pastato sargai, kol 1996 metų žiemą atvažiavo vokiečiai iš Vakarų Vokietijos Oldenburgo srities, kurie su labdara važinėjo į Visaginą. Važinėdavo jie per Švenčionis, nes jiems patiko Švenčionių pavadinimas. Tuo metu kunigas Vidmantas Rudokas buvo Vilniaus Carito direktorius. Vokiečiai pasisiūlė galintys padėti įkurti vaikų ar senelių globos namus, ir Vidmantas Rudokas pasiūlė man. Atvažiavo jie 1996 m. kovo 26 dieną. Buvo 15 laipsnių šalčio ir pūga siautė. Tuomet aš buvau ir Švenčionių klebonas, ir Mielagėnų, kadangi Švenčionyse neturėjau, kur priima, nes vyko remontai, priėmiau Mielagėnuose. Švenčionyse nebuvo patalpų, kurias galėčiau pasiūlyti, o Mielagėnuose buvo tas mūsų saugomas buvęs vaikų darželis, kurį išsaugojom. Vienu metu jaunimas pabandė išplėšti voneles indams plauti, bet inspektorius Špakovas juos staigiai surado, ir nuo to karto vagysčių daugiau nebuvo. Viskas buvo išsaugota. Parodžiau vokiečiams patalpas. Jie pažadėjo įrengti porą kambarių ir humanitarinę paramą. Bet juos domino, ar po kokių 10 metų čia bus kam gyvena. Aš sakau, važiuokim, aplankykim vienišus žmones, kurie realūs kandidatai gyventi globos namuose. Tos dienos įspūdžiai ir pamatyti vaizdai mano atmintyje gyvi iki šiol. Manau, kad ir vokiečiams jie paliko gilų įspūdį.

Pirmiausia nuvažiavome pas Aleksandriną Cibulskienę Tumelėnų kaime. Moteris buvo stipri, vieną kartą net su plėšikėliu susitvarkė – nuplėšė plėšikui kojinę nuo galvos ir pažino. Sakė: „Kai mirsiu, pasakysiu“, bet taip ir išsinešė paslaptį į amžinybę. Gal būtų ir pasakiusiu, bet kažkaip pamiršau tam darbų sūkury. Gerai, kad ją tada gyvą paliko... Moteris gyveno be elektros, o kaip ilgu turėdavo būti trumpiausiomis dienomis. Įėjome, nameliuke vėsu. Vokiečiai paliko siuntinėlį maisto. Vienas vokietis paklausė Aleksandrinos, ar eitų į globos namus. Ji atsakė, kad tą pačią dieną važiuotų. Po to aplankėme tuose pačiuose Tumelėnuose dvi seseris Valatkaites. Gryčioje šalta. Vištos, kad nesušaltų, suleistos į gryčią. Eidamas turi žiūrėt, kad nepataikytum, kur nereikia, o jos su šimtasiūlėm apsivilkusios, visom blizgančiom nuo riebalų... Vokiečiams tokie vaizdai tikrai paliko įspūdį.

Kitas mūsų taškas buvo Paliesius, kur aplankėme Malviną Subačienę. Namuose šalta, sienos aprūkusios. Iš Paliesiaus užsukome į Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kapines Mešonyse. Dar liūdnesnį vaizdą, kaip gyvena vieniši žmonės, pamatėme Sriūbų kaime pas tokį Kopūstinską, kuris rūkė be perstojo. Surūko vieną cigaretę, nuo jos prisidega kitą, o galiuką meta ant grindų. Įsivaizduokit, koks vaizdas buvo. Viskas su purvu susimaišę. Išėjo šeimininkas mūsų pasitikti į priemenę basomis, o kojos švarios tik ten, kur nuo guminių batų nutrinta, o visur kitur juoda. Žinoma, ir patalynė juoda. Tiesa, prieš tai susitarę su seniūnija buvom nuvežę švarią patalynę, bet ir ta jau buvo juoda. O kai paklausėm, kaip gyvena, jis atsakė, kad gyvena gerai. Matyt, žmogus įpranta prie savo būsenos ir jam gerai. Tuose pačiuose Sriūbuose aplankėme ir Gaidelius. Žmona sirgo Alzhaimeriu. Varganai tie žmonės gyveno. Vėliau, kai važiavome atsivežti, tai namuose net kruopų nebuvo. Kaip ir kuo žmonės gyvi buvo?.. Mistika kažkokia. Vėliau, kai ėmėme žmones į globos namus, tai vis kokio maisto buvo, o čia – nieko. Žinoma, namuose šalta, viskas aprūkę. Nuėjome ir pas Č.Juršėno tetą Prašmuntaitę. Viena sesuo jau buvo mirusi, o neįgali likusi. Įėjom į gryčią, o ji ėmė balsu raudoti, kam sveikesnę Dievas paėmė, o ją, neįgalią, paliko. „Veskit mane į akivarą ir nuskandinkit“, - raudojo. Tos raudos vokiečiams paliko gilų įspūdį. Jie pastatė dovanas ant stalo ir tylomis išėjo. Išėję tarpusavy kažką pakalbėjo ir nunešė du muilo gabalus tam, kur kojos nemazgotos. Iš jų pasaulio patekus į tokį, matyt, buvo sunku suvokti, kad taip galima gyventi. Jie paskui pasakė, kad žmonės gyvena nežmoniškos sąlygom. Gal ir Vokietijoj anksčiau visko buvo, bet dvidešimtojo amžiaus pabaigoje tai buvo sinkiai suvokiama situacija.

Sugrįžę į Mielagėnus pavalgėm pietus, o po pietų vokiečiai sako: „Duodam 4 tūkstančius markių, ir gal kas buvusį darželį perprojektuos į globos namus“. Pažadėjo padėti įrengti pilnai porą kambarių. Markė tada buvo 2,7 lito, tai iš viso gavome virš 10 tūkstančių litų. Prasidėjo visas kūrimosi peripetijos. Valerijonas Jakštas patarė kreiptis į projektuotojų brigadą Utenoj. Kai paklausiau, kiek tas kainuos, išgirdau atsakymą, kad apie 10 tūkstančių litų, o tai beveik visi vokiečių dovanoti pinigai. Tada man padėjo toks Petruška iš Švenčionių. Mes su juo buvom ir inžinieriai, ir architektai pertvarkydami pastatą iš vaikų darželio į globos namus. Sutvarkėme pirmą aukštą, kuriame galėjo apsigyventi apie 28 žmones. Tame pertvarkos etape buvo ir įdomių dalykų, kurių be Dievo apvaizdos pagalbos sunku įsivaizduoti. Papasakosiu tokį atvejį. Dievas, matyt, savo veiksmus ir pagalbą numato labai toli. Užsakėm pas Zenkų langus, dar medinius, ir reikėjo 22 durų. Nuvažiavom paimti pas Zenkų langų, o jis sako, kad turi durų, mat kažkoks verslininkėlis, gal kiek prie mafijozo, užsakė duris iš rinktinio medžio, bet jį Ukrainoje „ant sienos“ sulaikė ir pasodino, o namo statyba sustojo. Zenkus negali atsiimti pinigų už duris. Ir įsivaizduojat, iš 22 durų, tik vienų suveriamų durų išmatavimai mums netiko, tas darė naujas. Tai nuostabus dalykas, kurio be Dievo pagalbos neįsivaizduoju. Tas duris mes pigiai nupirkome. Po kokių trejeto mėnesių tą namą kažkas nupirko ir atvažiavo pas Zenkų užsakytų durų, o jų jau nėra. Jos Mielagėnų globos namuose įdėtos ir užmirštos... – apie globos namų kūrimosi peripetijas pasakoja jų įkūrėjas, kunigas Marijonas Savickas, kuris ir savo pinigų nemažai pridėjo prie įkūrimo.

- Marijonai, gal prisimeni, kas pirmas apsigyveno globos namuose?

- Ogi iš Raščiūnų Marijona Vaičiūnaitė. Viena pirmųjų buvo ir Aleksandrina iš Tumelėnų. Tiesa, išsiskyrimas su namais ir jai nebuvo lengvas. Nors sakė, kad su ta pačia diena išvažiuos, o kai nuvažiavom jos paimti, tai ir tinkamas spintas, ir kitus baldus paėmėme. Taip žmogus atsiveža dalelę savo namų... Visko nepaėmėme, kitą dieną atvažiavome likusių daiktų ir Aleksandrinos paimti, o ji, įsivaizduokit, sėdi ten, kur palikome, net nevalgiusi. Kai atsisėdo į automobilį ir sako: „Išsilaikiau šiaip taip neverkusi“. Pasirodo, ne taip lengva palikti savo namus, nors jie ir šalti, ir be elektros. Dar viena priežastis, kuri žmones stabdė – neigiamas, dar tarybiniais laikais susiformavęs, požiūris į globos namus.

Papasakosiu dar vienos moters likimą, kuris vertas kino filmo. Ji ir filmuojama buvo. Prieš karą, 1939 metais ji buvo areštuota „ant sienos“ einanti į Lietuvą. Iš rusų kalėjimo ji pateko į Lenkiją, buvo sanitare fronte. Dalyvavo mūšiuose prie Montekasino. Daug žiaurumų matė ta moteris. Po karo ji pakliuvo į Londoną. Ten prabuvusi porą metų sugrįžo į Lietuvą ir čia ją 1948 metais ištrėmė į Sibirą. Tremtyje buvo prie Baikalo, gaudė žuvis. Po tremties ji vėl sugrįžo ir gyveno savo tėvų nameliuos. Kai atvažiavome jos išsivežti, viena višta tupi, deda kiaušinį prie pečiuko, kita tupi ant metalinės lovos galo, o pro balkius matosi laukas. Ir iš tokio „dvaro“ jai buvo sunku išvažiuoti. Paėmėme ir dvi jos ožkas. Čia kaip pasakoj... Kai viską sukrovėm, ji apsivilko paltą, užsidėjo skarą, susijuosė, kaip kaimo moterys rišdavosi, pasiėmė lazdą ir sako „Aš einu, jūs mane pavysit...“ Ir stipriai, daug gyvenimo negandų išgyvenusiai moteriai atsisveikinti, išsiskirti su namais, kur gyventa, buvo sunku. Nelengva buvo ir man tokiais momentais, kai žiūri ir matai, kaip sunku, sudėtinga žmogui iš savo namų išvažiuoti ir juos palikti, nes tai buvo tavo namai, tavo tvirtovė, - sako kunigas Marijonas Savickas.

- Ar greitai žmonės apsiprasdavo naujoje vietoje, naujuose savo namuose?

- Visaip būdavo, bet pasikeitusios į gera gyvenimo sąlygos, tris kartus teikiamas šviežias maistas, padėjo apsiprasti. Juk dauguma jų savo namuose kaime tikrai šviežio maisto tris kartus per dieną nevalgė. Tą galiu garantuoti. O čia šilta, švaru, dar bendravimas su žmogumi – labai svarbus veiksnys. Juk iš pradžių čia apsigyvendavo žmonės iš aplinkinės erdvės. Dauguma jų vienas kitą dar iš jaunystės pažinojo. Tai buvo žmonės, neišrauti iš aplinkos, kurioje augo. Oi, kiek prisiminimų, pasakojimų buvo. Kokios dainos čia skambėjo... Paskui, kai pradėjo vežti iš visos Lietuvos ir asocialius, to jaukumo, bendruomeniškumo neliko, nes nepažįsta vienas kito...

- Bet stebint gyvenimą globos namuose teko ir įvairių epizodų matyti?

- Žinoma, teko. Vienas gyventojas turėjo 4 vaikus. Atvažiavo tėvuko Kalėdom ir Naujiesiems pasiimti. Žiūriu, po Kalėdų atvažiuoja, dukros verkia, kad tėvas veržiasi grįžti. Sako: „Vežkit mane namo, į mano šeimyną“. Man jis vėliau pasakojo: „Sėdžiu visą dieną 9-ame aukšte vienas. Ateina dukra, ruošia vakarienę, žentas skaito laikraštį ar televizorių žiūri, o aš sėdžiu, žiūriu, kaip žmonės po gatvę kaip skruzdėlės bėginėja, automobiliai kaip žaisliukai važinėja ir norisi imt ir šokt iš to 9-to aukšto...“ O čia vyko gyvenimas, kuriame daugiau ar mažiau dalyvavo visi. Žinoma, tas jaukumas, bendravimas buvo kol gyveno žmonės iš artimesnės aplinkos.

Daug visko būdavo stebint gyvenimą globos namuose. Noriu papasakoti vieną istoriją apie motinos meilę. Dabar jau mirusi ir ta moteris, ir jos sūnus, bet patirtas jausmas manęs neapleidžia iki šiol. Ta moteris pas mus gyventi į globos namus atėjo neapsikentusi girtuokliaujančio sūnaus, kuris atimdavo jos pensiją ir pragerdavo. Kai apsigyveno pas mus, tuos 20 procentų pinigėlių, likusių nuo pensijos, ji iš įpratimo slėpė batų aule, bet sūnus, kurio vardas buvo Mikutis, ir tuos atėjęs po pensijos iškaulydavo. Vieną kartą darbuotojos pasakė, kad Mikutis vėl atvažiavęs motinos pinigų. Aš jį tada išvariau ir liepiau važiuoti namo. Gal po poros mėnesių darbuotoja pranešė, kad Mikutis vėl atėjo kaulyti pas motiną pinigų. Aš įlėkiau į tą kambarį, kad išvaryčiau, kad motinos nereketuotų, atidariau duris ir sustingau matydamas tokį vaizdą: tuomet tai moteriai buvo netoli 90-ies. Atėjęs Mikutis, ko gero, kaip visada buvo išgėręs, paguldytas motinos lovoj, galva ant pagalvės, su rūbais, užklotas, o šalia ant kėdės sėdi mama ir žiūri į gulintį sūnų. Aš pastovėjau nuleidęs rankas, visas įkarštis išgaravo prieš motinos meilę. Motinos širdis visada pilna meilės. Kam girtuoklis, o jai – sūnelis... Tai labai gražus motinos meilės pavyzdys. Ji užmiršo visas skriaudas ir nuoskaudas, o vaikas yra vaikas. Sėdi ir žiūri į gulintį. Štai, ką reiškia motinos meilė. Tai pavyzdys, kaip motina visą laiką galvoja apie savo vaikus, ypač jei tie vaikai turi priklausomybių. Vienaip ar kitaip čia gyvenantys gyvena gerose sąlygose, kurių tikrai neturėtų savo namuose, ypač kai žmogus vienišas.

Mielagėnuose prieš 25 metus įkurti globos namai ir apie 30 darbo vietų suteikė. Beje, aš kartais juokauju, kad mūsų globos namų istorija labai sena, nes siekia dar 19-ojo amžiaus vidurį, kai 1851 metų vyskupų vizitacijos aktuose rašoma, kad špitolėje gyveno 6 žmonės, išvertus iš lenkų kalbos – bažnyčios seneliai. Juos išlaikė dvaras, o bažnyčios priežiūra buvo. Vienaip ar kitaip, parapiniai globos namai turi nemažai pliusų. Žmogus ir pamaldose gali dalyvauti, nes čia pat bažnyčia. Iš pradžių po pamaldų, kai kaimuose dar buvo žmonių, galėdavo susitikti pažįstamus, bendrauti. Stengiausi šv. Mišias prie autobusų grafikų pritaikyti. Sekmadieniais globos namai kaip bičių avilys dūgzdavo. Gaila, kad dabar to jaukumo neliko, nes, dar kartą pasikartosiu, kai žmonės gyvena iš skirtingų vietų, kartais net sąlyčio taškų nesuranda, bet svarbiausia, visiems čia šilta, jauku, visi pamaitinti, - baigdamas mūsų pokalbį sako Mielagėnų parapijos klebonas, kunigas Marijonas Savickas, kuris per savo kunigavimo šiame krašte keturis dešimtmečius sugebėjo padaryti tris darbus, kurie jo vardą aukso raidėm įrašys į Mielagėnų krašto istoriją: sutvarkė ir išgražino Mielagėnų bažnyčią ir jos aplinką, įkūrė Mielagėnų pal. J.Matulaičio parapinius globos namus ir iš pelenų lyg feniksą prikėlė Ceikinių bažnyčią. Tiesa, kai tai pasakiau kunigui Marijonui, jis šyptelėjęs pasakė, kad be žmonių ir Dievo pagalbos to nebūtų buvę.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis