Mes turime 261 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:748
mod_vvisit_counterŠią savaitę:28482
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:17791
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:163516

Apie prisiminimus

2023 m. sausio 21 d.

Prisiminimai... Kas tai? Tai kelionė laiku... Į praeitį. Kiekvienam prisiminimai savi. Vieni prisimena tai, kas gera, o kiti nuolatos iškelia į paviršių tai, kas skaudina.

Bet turbūt patys ypatingiausi prisiminimai mums yra iš vaikystės. Ir nostalgiškai mums primena ne vien tai, ką mes veikėme, kokie buvome, bet ir tai, kokias istorijas mes girdėjome iš tėvų ir senelių. Po daugel metų mes gailimės, kad neužfiksavome tų istorijų, kol dar gerai jas pamename.

Daug mano vaikystėje įdomių istorijų papasakojo babytė. Daugelis jų pasimiršo, bet vieną iki šiol puikiai pamenu. Nežinau, kodėl būtent ši išliko atminty, gal todėl, kad gyvenome toje aplinkoje, kur pagal babytę viskas ir įvyko. O gal tik anūkų suvaldymo priemonė ši istorija buvo.

Dažnai pagalvoju, kad tas pomėgis rašyti man genais perėjo iš babytės. Todėl skubu šia istorija pasidalinti ir su kitais.

Katauskių kaime gyveno ponai. Turėjo jie vienatinį sūnų. Ponaitis labai mylėjo žirgus, turėjo savo numylėtą žirgą. Ir vieną dieną, būdamas 20-ies metų, ėmė ir pasimirė. Labai ponai sielvartavo dėl savo vienatinio sūnaus netekties, palaidojo jį šeimos koplyčios rūsyje. Koplyčia buvo visai netoli dvaro, už kokio puskilometrio.

Ir štai, po jaunojo ponaičio mirties prasidėjo keisti dalykai. Kelintą rytą iš eilės į arklides atėję kumečiai rasdavo ponaičio mylimą žirgą visą drebantį ir šlapią nuo prakaito. Pasakė kumečiai ponui, o šis liepė pasilikti sargyboje per naktį arklidėse ir žiūrėti, kas naktimis nujodinėja ponaičio žirgą. Kur kumečiai dėsis, turi klausyti pono nurodymų. Įsitaisė vienas kumetis šiene netoli ponaičio žirgo ir laukia. Tik išmušė dvylika, kaip atsidarė arklidžių vartai, o pro juos įžengė ne kas kitas, o pats jaunasis, nesenai miręs ponaitis. Pasibalnojo jis žirgą ir išdūmė juo į tamsą. Mirtinai išsigandęs, žegnodamasis kumetis nuskuodė pas poną ir papasakojo, ką matė. Ponas, išgirdęs tokį pasakojimą, nubėgo pas kunigą. O kunigas jam ir sako, kad reikia negyvam ponaičiui su lopeta nukirsti galvą, tada jis jau nebeprisikels iš karsto.

Kai išaušo rytas, vėl visi rado nuvargintą žirgą arklidėse. Liepė ponas vienam pačiam drūčiausiam kumečiui nukirsdinti ponaitį. Dėl drąsos įpylė kelias stiklines arielkos. Nuėjo visi į koplyčios rūsį, atidarė karstą, o ponaitis kaip gyvas, tik atrodo, kad miega. Nors ir drąsus prigėręs kumetis, bet pasidarė jam baisu, išvydus ponaitį. Bet dar baisiau pono rūstybė, todėl susikaupė ir padarė, ką liepė kunigas. Nukirstą galvą padėjo prie šono ir nėrė iš koplyčios lauk.

Kitą rytą atėję kumečiai ir vėl rado nujodinėtą ponaičio žirgą. Nubėgę visi į koplyčią ir atidarę karstą, pamatė, kad ponaičio galva savo vietoje, ant pečių. Tada kunigas sako, kad nukirstą galvą reikia padėti kojų gale, kad ponaitis jos nepasiektų. Vėl pakvietė tą patį kumetį, prigirdė jį arielka, ir vėl jis nukirto lopeta ponaičiui galvą, bet padėjo kaip kunigas liepė – kojų gale. Su dideliu rūpesčiu sulėkė visi ryte į arklides. Ir rado ponaičio žirgą ramiai kramsnojantį šieną, pailsėjusį iš po nakties.

Štai tokia viena iš daugelio babytės sugalvotų istorijų. Ir dabar jau suprantu, kodėl tada pasakodavo tokias. Šiais telefonų laikais mums nesudėtinga nustatyti, kur mūsų vaikai. O tada išeidavom visai dienai, apsukdavom kaimą, miškeliais ir paprūdžiu. Kad niekur neitumėm, kad visada būtume matomi, ir pripasakodavo visokių siaubukų.

Nors jau suaugusi ir pati turiu vaikų, nėra labai jauku eiti pro tą žymiąją koplyčią...

Jelena ŽALPIENĖ