Mes turime 218 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:409
mod_vvisit_counterŠią savaitę:28143
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:17452
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:163516

Artimos sielos

2023 m. sausio 21 d.

 

Vos iš patalų iššokus, čiupau fotoaparatą ir pasileidau laukuosna. Rytas dvalksnus, tamspilkių debesų aptrauktas. Tačiau skambus pelėdikės klykavimas lyg šypsena nuskaidrino virpantį orą.

Žolė balta. Vanduo kibire – per tris centimetrus nuo paviršiaus leduku virtęs. Paryčiais buvo nemenka šalnelė, nors vakar į naktį tik 0 laipsnių termometras rodė. Įsigūžus šilton striukėn, apėjau visus kaimo laukus, pamiškes, sodželkas. Kaimynas kūrena pirtelę, ruošiasi lašinukus rūkyti. Smagiai vinguriuoja baltas dūmelis baltoj šalnelėj. Aukštai danguje girgsi žąsys. Skrenda ir skrenda kasdien pulkais ir garsiai reiškiasi. Miškinis sako, jog žąsims išskridus, netruks sniegas iš dangaus pabirti. Taip, esą, jo tėvas sakydavo, taip visad ir būdavo. Aš stebiuosi, bet tikiu. O tikiu todėl, kad senovėj žmonės niekad nespėliodavo - jie žinojo, ką kalba, ir be reikalo nekalbėdavo.

Planavau šiandien apeiti raistą, pasiekti didelį ežerą ir dar galą kelio paėjėjus, Velniažerio ežeraitį palabinti. Anądien Miškinis parodė jo prieigas, o aš likau apžavėta jo ypačia. Keista, mistinė vieta, paslapčių pilni ežeraičio krantai, aukštų medžių slepiami, saugomi, gal net ne kiekvieno akiai atsiveria. Tačiau... Žmogus planuoji, o diena susidėlioja taip, kaip jai reikia. Apėjus laukus, užsukau pas savo miško draugą labo ryto pasilinkėti, karštos arbatos sužvarbusiai nosiai atšildyti ir... Užsilikau iki gerų pavakarių. Kalbus mano Miškinis porino ir porino apie tai, kas buvo, kaip buvo ir kaip dabar yra. Užkūrus ugnelę raudonuose kokliuose, vėlgi nesinorėjo niekur eiti – tokia maloni šiluma. Tik šildykis ir leisk liežuviui iš peties padirbėti, seniems prisiminimams kaip lengvoms plūdenoms kilti paviršiun. Liko nelankytas mano Velniažeris, Miškinio nenukirptos avelės, betgi..., bet pelkės niekur nepabėgs, o nuoširdus bendravimas su žmogumi gali ir pavėluoti...

Man patinka gan švelni Miškinio tartis - aukštaitiška tarmė su tam tikra uteniškių potarme. Už keleto kilometrų užu miškų esančiuose kaimuose jau vyrauja kita potarmė, dėlto – draugas juokiasi – kai susitinka kaimynai, vieni iš kitų lengvai pasijuokia, esą, kalbėt nemokantys. Man Miškinio tartis maloni ausiai, todėl klausau jo pasakojimų ir šypsaus.

- Prieš metų penkiolika, - su ryškiai jaučiama nostalgijos gaida prisimena buvęs eigulys, - Pabradės poligone sodinom eglytes. A sunku, žinai, iškelt - kiek darba ten, viksvas šienaut... Jau iškėlėm iki penkių metų ir... plečia poligonu. Nuvažiavom su girininku ir supranti, buldozeris eina visu šitu darbu ir taip va... sutrynė, subuva. A ir tept viršūnes reikėja, ir saugot, ir ravėjimai, ajajai... A paskui, aš jau nedirbau, jau buva mažinimai, tai dar išsiplėtė. Kadai lakstydava iki Kuliakampio, a dabar iki Lakajos ani laksta ir šaudo, iki Lakajos jau sportuoja kareiviai – visa Aukštagirio girininkija ineina.

Didelė girininkija buva. Dabar ten lika tik girininkas ir eigulys. Nu tai gerai, šitų viskų tai rangovam gali atiduot, o atvedimų? Tu žinai, kiek atvest? Jeigu kokiam raiste, tankmėj, taigi reikia padirbėt! Kai čia pušynėliuose, aš atsimenu, per dienų tris biržes atvesdavom. Tai vienos spindis koks 70 m, tai vieną eglytę nukirst teraikia, – su užsidegimu grįžta praeitin Miškinis. – A Baisogalon buvau nuvažiavęs miškų pažūrėt, ajajajai... Ten raikia guminių! Ir supranti, aš papratęs prie savų menkų ąžuolų, a ten ąžuolai – aukšti, išbėgę miškan. Grynas ąžuolynas, gražu pažiūrėt! Aukšti ąžuolai, lygūs...

Apie intensyvius miškų kirtimus Labanoro girios vaikas pasakoja, jog praeita miškų karta irgi buvo vienu metu iškirsta, todėl miškotvarkos projektai vėlgi sudarė planus ateičiai plyniems kirtimams be pertraukos. Jis pats, vaikas būdamas, dar menąs šiuos miškus nedidukais buvus, visai į girias nepanašius. O dabar gi, kad nedarytų tokios negatyvios sumaišties, galėjo miškotvarka šiek tiek šliejimo būdais pakoreguot plynes, kad ir keletą metų pavėluotai kirst – ramiau būtų... Apskritai, šitos skaudžios problemos, abu sutinkam, dažniausiai skauduliais ir lieka. Vienos tiesos niekada nebūna.

Man visuomet įdomūs pelkių likimai. Prašau savo draugo ką nors paporinti apie klampius akivarus, kurių čia daugiau nei apstu.

-Yra netoliese pelkinis ežeriukas, raistu apėjęs visas. Akivarai yra ten, versmė. Po eglynu kietu kietu. A paskui ten gali smukt, net žiemu neužšąla. Tėvūkas sakydava, kadu anas šienaudava, kartį šešių metrų kadu suvarai ir dar galu nejauti. A paskui kai ištrauki – toks šlynas baltas baltas...

Jaunystej kadu ėjau per raistų, da mokykloj mokiaus. Nors pavasarėjo, bet tadu šalta buva. Visas šitas plovas, kai vasarų eini per jį, anas linguoja gražiai. A per žiemų ans sušutęs, suguręs. Ir kai ajau ir pralūžau... vūūuuuh... Kojom sumataravau - kai šuliny, dumbla nėr... Ir taip, žinai, žiūriu tik - miškas piuuuuuui... grimstu... ojojoj... iš to išgąsčio. Tai gerai, žinai, ant karties puh puh puh... kaip bebras iš ten... A dar sniega lopiniai buva... Atlakiau, bėgom atlakiau va čia, gonke nusivilkau visku: vatinku, kelnes, persivilkau greit, arbatų karštų... Tai kol čia susitvarkiau ką, a jau vakarop, po pietų vėl šaltukas buva. Išėjau vėl – kelnės prišalo prie betono, cha, cha, cha... Taigi šalčiukas ir prikabina...

Tokiais emocingais šūksniais paskanindamas savo pasakojimus Miškinis tuo pačiu ant įkaitusių pečiaus rinkių išvirė gardžią mėsos-perlinių kruopų sriubą. Apie pietus savo kambarėly net ir buvau pamiršus – turtingas bendravimas atvėrė tarpusavio širdis į amžinybę...

Jūratė VITKAUSKAITĖ