Mes turime 222 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:402
mod_vvisit_counterŠią savaitę:28136
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:17445
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:163516

Puikus naujas skaitmeninis pasaulis

2023 m. sausio 21 d.

Žmonės visada veržėsi į valdžią, ketindami pakeisti žmogų taip, kad būtų lengviau jį valdyti. Pats svarbiausias dalykas valdymo sistemoje – sąmonės ir mentaliteto kontrolė bei manipuliavimas ja. Sparčiai plintančio skaitmenizmo (skaitmenizmas – skaitmeninis totalitarizmas, kuris remiasi valdžios siekiu kontroliuoti visuomenę naudojant skaitmenines technologijas) tikslas – įstumti žmogų į tokią padėtį, kurioje galima būtų jį kontroliuoti nuotoliniu būdu vieno mygtuko paspaudimu (žr. toliau tekste).

Šio straipsnio tikslas – duoti impulsą masiškam informacijos skleidimui apie skaitmenizatorių (skaitmenizmo šalininkų) klastingus planus, kuo jie nori paversti mūsų vaikus. Reikia pasakyti, kad labiausiai suinteresuotas žmonių suvarymu į skaitmenizuotas stovyklas yra Pasaulio bankas, baubas GAFAM`as („Google“, „Amazon“, „Facebook“, „Apple“ ir „Microsoft“), Pasaulio Ekonomikos Forumas (WEF), Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) ir kitos transnacionalinės korporacijos.

Liūdniausia, kad Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvoje veikiantys skandinavų bankai ir skaitmenizmu užsiimančios kompanijos, vykdydamos minėtų korporacijų valią, šiuos projektus pradeda įgyvendinti per švietimą.

Jau ne pirmi metai Lietuvos švietimo sistema patiria griaunamąjį reformų poveikį. Šiandieniniai technokratai teigia, kad ateities švietimo sistemoje neliks mokytojų, nes juos pakeis elektroniniai korepetitoriai, nereikės vadovėlių, mokiniai nebus vertinami, ir apskritai visa ateities mokykla pavirs pertvarkytais kompiuteriniais žaidimais, kuriuose bus ištrintos virtualybės ir realybės ribos.

Švietimo sistemos skaitmeninimas – šių dienų visuomeninės sąmonės užvaldymo strateginis planas. Vyriausybės orientuojami švietimo reformų projektai, tai ne paprastas skaitmeninių technologijų „opiumo karas“, o vaikų ir visuomenės puolimo planas. Kitaip tariant skaitmeninis fašizmas išlenda iš teisinio nihilizmo pelkių.

Skaitmenizatorių manymu žinių mokykla turi pavirsti įgūdžių mokykla, panašiai kaip JAV stebuklingose mokyklose, iš kurių jau išmestos žinios. Su jomis dirba patys mokiniai. Kiekvienas turi kompiuterį, kuriame įdiegtos duomenų bazės su visais elektroniniais vadovėliais.

Patyrę mokytojai jau beveik išstumti iš mokyklų. Vietoje jų ateina žmonės su nauja skaitmenizmo ideologija, kurių negąsdina mokinių prižiūrėtojo vaidmuo ir nešokiruoja faktas, kad vaikai, totaliai panardinti į virtualią erdvę, smarkiai degraduoja, o jų psichika žlugdoma. Apie tai plačiai rašo garsiausi pasaulio mokslininkai, kurie išmaniuosius telefonus atvirai vadina skaitmeniniais narkotikais. Tai ne retorinė figūra, — apie tai savo knygoje „Nušvitę vaikai: kaip ekrano priklausomybė grobia mūsų vaikus ir kaip nutraukti transą“ (Glow Kids: How Screen Addiction Is Hijacking Our Kids - and How to Break the Trance) rašo amerikiečių profesorius Nicholas Kardaras, prestižinio reabilitacijos centro The Dunes East Hampton vykdomasis direktorius.

Norint, kad naujieji mokytojai išpažintų teisingą ideologiją, juos būtina tinkamai parengti. Šioje vietoje svarbų vaidmenį atlieka didžiosios masinės komunikacijos technologijų platformos, pavyzdžiui, Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA), kurios duomenys kaupiami Skandinavijos bankų juridinių asmenų registre, o iš ten – tiesiai į didžiuosius algoritmus, kadangi duomenys – pats didžiausias kapitalas.

Visos minėtos programos įgyvendinamos per masinės komunikacijos priemones, kurių didžioji dalis veikia kaip valdančiojo elito propagandos mašina. Jos tikslas – indokrinuoti žmones ir nuslėpti nuo jų faktus. Indokrinaciją reikia suprasti, kaip tikslingą įtaką individui, socialinei grupei ar visuomenei, siekiant įteigti norimą (dažniausiai politinę) pažiūrą, ideologiją, išsaugoti esamą politinę ir visuomeninę būklę. Įgyvendinama propaganda, šališka informacija žiniasklaidoje, švietimo sistemoje; ribojamos priešingos nuomonės, kaip tai daroma Lietuvos žiniasklaidos diskursuose, per kuriuos siekiama stiprinti valstybės valdžią.

 

Totalinė mokinių ir mokytojų kontrolė

Nuostabaus naujo skaitmenizuoto pasaulio žyniai jau senokai bando kontroliuoti žmogaus gyvenimą per skaitmeną. Šiuo tikslu jie kuria tam skirtus teisės aktus, nors visuomenė jiems priešinasi. Minėti žyniai aktyviai pasakoja per masinės komunikacijos priemones apie būties džiaugsmus skaitmenizmo akvariume, bet piliečiai nori būti laisvi. Tada technokratai žmonių gyvenimą skaitmenizuoja atsargiai, dalimis, atskiras jų gyvenimo sritis.

Viena iš tokių sričių – švietimas. Pasiklausius šių skaitmenizatorių pamokslų, pirmiausia į akis krinta tikrai nehumanistinė retorika. Ji ne atsitiktinė, nes byloja apie ypatingą skaitmenistinę pasaulėžiūrą, kuri formuoja labai specifinius žmonių santykius.

Kiekviena (-as) vaikų darželio auklėtoja (-as), kiekviena (-as) mokytoja (-as), kiekviena (-as) mokyklos direktorė (-ius) turi būti pamatuota (-as) – per kiekvieną pamoką, kiekvieną kursą, kiekvieną dieną. Mokymo proceso skaidrumas ir atvirumas turi būti vertinamas tam tikru matu.

Šį darbą puikiai atlieka vaizdo kameros, kurios automatiniu režimu matuoja dėstytojų įsitraukimą į darbą. Kamera gali pamatuoti, kiek laiko jūs praleidote telefono pokalbiams, o kiek – klausėte dėstytojo. Tokiu būdu kontrolės sistema kaltais padarys iškart visus. Mokinys įsisiurbė į telefoną? Kaltas ir jis, o dėstytojas kaltas dėl to, kad neįstengė įdomiai pateikti medžiagos.

Skaitmenizatorius labai domina galimybė matuoti socialinį ir emocinį intelektą. Ką konkrečiai reiškia šios švietimo sistemoje vartojamos sąvokos, labai gerai parodo Pasaulio banko ir kitų globalių tarptautinių struktūrų dokumentai. Būtent minėtos struktūros ir kuria koncepcijas ir idėjas Lietuvoje dirbančių Skandinavijos bankų, NŠA ir kitų, su švietimu susijusių institucijų, kalbančioms galvoms.

Pasaulio banko išleistame įgūdžių matavimo žinyne nurodoma, kad mokymo procese turi būti vertinami socialiniai emociniai įgūdžiai, asmeninės ir elgesio savybės, taip pat ir direktyvinės, tokios kaip: atvirumas, sąmoningumas, ekstraversija, nuolaidumas ir neurotizmas, sąžiningumas.

Apskritai Pasaulio banką ir Lietuvos švietimo sistemos skaitmenizatorius domina visa žmogaus gyvenimo emocinė sritis ir tai, kaip jis priima sprendimus. Ši informacija visą gyvenimą bus stebima, kaupiama ir įrašoma į taip vadinamą „kompetencijų pasą“. Nenuostabu, kad jau kuriamos vaizdo kameros, atpažįstančios vaiko emocijas. Pradedame gyventi absoliučiai skaidriame pasaulyje.

 

Švietimo globalizacijos tikslai

NŠA skatina mokyklas kuo intensyviau naudoti skaitmeninį turinį, tobulinti skaitmenines kompetencijas, brėžti individualias ugdymo trajektorijas, kurios akivaizdžiai veda į totalinę švietimo nelygybę.

Remdamasi Michel de Certeau įžvalgomis, ugdymo mokslų instituto mokslininkė prof. dr. Lilija Duoblienė (plačiau: Lilija Duoblienė „Erdvės ir laiko sampratos ugdymo filosofijoje: nuo mokslinės pedagogikos prie kasdienės praktikos“. ISSN 1392–1126. PROBLEMOS 2013 83) sako, kad „trajektorija parodo asmens judėjimą laike, sujungia laiką ir erdvę ir leidžia jų santykį patirti vizualiai, nes tai temporalinė kelionė per erdvę, kurioje nuosekliai jungiami diachroniškai išdėstyti taškai, kai jie įveikti, o ne figūra, kurią šie taškai formuotų sinchroniškai ar achroniškai“.

Toliau plėtodama ugdymo filosofiją Lilija Duoblienė rašo, kad „politikų projekcijose labiausiai yra stiprinama strategijos kūrimo ir jos tikslingo įgyvendinimo politika. Ji perduodama mokyklai ir ja naudotis įgalinamas mokytojas. Strategijoje, anot de Certeau, svarbiausia išlaikyti galią tam tikroje erdvėje, kuri tampa patogi valdyti ir taip ją paversti vieta. Vadinasi, mokykla (ja besirūpinantys politikai, mokyklų vadovai, mokytojai), kalbėdama apie naujoves, atsivėrimą išorės aplinkai, formalaus ir neformalaus ugdymo suartėjimą, iš tiesų per strategijas tik stiprina represijų aparatą, gilindama konfliktą tarp strategų ir tų, kurie nepaklusnūs, nes naudoja savitą taktiką“.

Kam švietimo globalizatoriams reikalingas visuotinis žmonių sekimas per visą jų gyvenimą? Technokratai sako, kad tai technologinio progreso, kuriam nėra galimybės pasipriešinti, išdava ir priduria: „jeigu nematuojame, vadinasi, nevaldome“.

Mokyklos praktiką kaip prievartą bene pirmasis plačiau aptarė Mišelis Fuko (Michel Foucault), tiesa, jos tiesiogiai nesiedamas su strategija ir taktika, o labiau išryškindamas galios fenomeną, kuris praktikoje palaikomas per mokinio disciplinavimą.

Juk esmė ne beveidė „pažanga“ ar „tendencija“. Dalykas tas, kad yra kažkokie „mes“, kurie nori valdyti. Panagrinėkime, kas tokie „mes“, ir būtent kaip jie valdo.

„Bendradarbiaudami su inovacijų kūrėjais galime tikėtis pažangos mokyklose. Lietuvos švietimo sistema yra atvira naujovėms, socialiai atsakingų novatorių idėjoms. „Google“ noras prisidėti prie „EdTech“ projekto aplinkos kūrimo ir ugdymo turinio skaitmenizavimo turėtų paskatinti ir kitas IT įmones susidomėti kvietimu investuoti į mokinių ugdymą Lietuvoje“, – sakė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Nereikėtų užmiršti, kad ministrė 1996-1998 metais dirbo Vakarų banke.

Prognozuojama, kad netolimoje ateityje kiekvieną mokinį vertins ir individualų mokymo planą pagal jo gebėjimus parinks dirbtinis intelektas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad toks modelis tikslingas, bet į visa tai pažvelgus rimčiau išryškėja nelabai geri bruožai.

Pirmiausia – mokinių skirstymas į grupes pagal gebėjimus sudaro prielaidą rastis kastoms. Antra – toks dalyko sprendimas nepadeda vaikui vystytis. Pavyzdžiui, šiandien mokinys negali susidoroti su vienu ar kitu uždaviniu, o rytoj, labiau pasistengęs, jį sėkmingai išspręs ir veršis į priekį.

Tik gaila, kad šiandieniniai ugdymo skaitmenizatoriai ir neturi tikslo padėti vaikams. Juk mokinių individualios trajektorijos brėžiamos atsižvelgiant į verslo ir korporacijų interesus.

Kol vaikai ir studentai mokysis naudodami skaitmeninio mokymo platformas (Lietuvos mokyklose pasirinkta Padlet platforma), jos kruopščiai rinks informaciją apie kiekvieną besimokantįjį. Toliau darbdaviai užsakinės atitinkamo intelekto ir asmeninių savybių vaikus. Pavyzdžiui, kokia nors korporacija užsinorėjo gauti berniuką, kuris gerai orientuotųsi kietųjų kūnų fizikoje, sparčiai mokytųsi anglų kalbos ir neturėtų didelių gyvenimiškų ambicijų. Sistema kreditingumo pagrindu tokį suranda: jam 12 metų, gyvena Indijoje arba Lietuvoje. Koks nors feisbukas išperka dvylikametį Indijos vaikinuką darbui feisbuke ir šešerius metus jį išnaudoja pagal visą programą.

Skaitmenizatoriai visiškai nesivaržydami tai vadina „prekyba žmonėmis“. Oficialioje kalboje vartojamas eufemizmas „investavimas į ateities talentus“.

Jau po truputį kelią skinasi ir talentų biržos. Manoma, kad artimiausiais 10-15 metų pasirodys pirmieji homojardieriai (nuo žodžio milijardieriai), kurių milijardiniai portfeliai bus matuojami ne pinigais, o žmonėmis.

Homojardieriai yra verslininkai, vadovaujantys geriausioms specialistų komandoms. Investicinį portfelį galima suformuoti ne tik iš kompanijos akcijų, bet ir iš žmogiškųjų akcijų, tai yra iš žmonių valdymo paketo. Patys talentingiausi žmonės visada gerai uždirba, o jų investicinis pelningumas dažnai pranoksta ir prekybos narkotikais pelningumą.

Minėtai žmonių kastai priklauso tie, kurie valdo, įskaitant ateities studijų kūrybininkus. Jų požiūriu švietimas yra plėtros palaikymo socialinis procesas. Kitai kastai priklauso taip vadinami „vieno mygtuko žmonės“, kurie neturi gebėjimų ir įgūdžių rinktis, jie privalo turėti kompetencijos naudotis paruoštukais. Šių žmonių pagrindinė motyvacija – „prievarta“, tai yra ekonominiai ir neekonominiai privertimo mechanizmai: „jiems pasakė, pasodino, privertė“.

Išgirdus sąvoką „individualios trajektorijos“, reikėtų suprasti, kad kažkas galbūt jau nusižiūrėjo kaip efektyviau išnaudoti jūsų vaiką pagal visą programą, kaip išugdyti darbdaviui reikalingas savybes ir užslopinti nereikalingas. Tai padės jūsų vaikui įsijungti į minėtos prekybos sistemą ir tapti patogiu homojardierių vergu.

Šioje vietoje gali iškilti klausimas: jeigu nebus mokytojų, tai kas tokiu atveju formuos korporacijoms reikalingą vaikų paklusnumą, nedidelius gyvenimiškus poreikius ir motyvaciją?

Iš pradžių vaikais užsiims „virtualūs korepetitoriai ir pamokymų tinklai“. Paskiau ateis visuotinės „geimifikacijos ir totalinių žaidimų“ era. Būtent žaidimas visoje švietimo sistemoje turi tapti dominuojančiu „ugdymo faktoriumi“, o socialinius įgūdžius formuos simuliatoriai.

Taigi, talentingo jaunimo laukia nekoks likimas – nuo ankstyvosios jaunystės jis bus įtraukiamas į vergovę ir negailestingai išnaudojamas homojardierių ir jiems priklausančių transnacionalinių korporacijų.

Žmoguje matyti daiktą, skirtą efektyviai tarnauti šeimininkui, – reiškia išpažinti vergvaldžio pasaulėžiūrą. Sąvoką „prekyba žmonėmis“ skaitmenizatoriai vartoja ne juokais, nors ir kaip iš to besišaipytų. Šiandieninės technologijos leidžia pasiekti totalinį žmogaus užvaldymo lygį – tokį, kokio nebuvo pačios žiauriausios vergovės laikais. Tada vergams dar buvo leidžiama turėti savo sąmonę ir savo emocijas.

Elitas savo vaikams tikrai suras gyvų mokytojų ir mokyklų, kuriose jie įgis gerų, fundamentalių žinių. Jis tikrai neleis savo vaikams adeptams net priartėti prie naujojo lavinimo, nuo kūdikystės formuojančio korporacijoms patogų vergą.

Žmogaus periferinė nervų sistema priklauso nuo centrinės. Remdamasis šia logika Ilonas Maskas prieina išvadą, kad visą sąmoningą žmogaus gyvenimą valdys superkompiuteris. O šią mintį išvilkus iš klastingo rūko, išryškėja formulė: „negali nugalėti – paklusk“. Dar vienas rytų išminties perlas: „nori nugalėti priešą – auklėk jo vaikus“. Tai gal neatiduokime savo vaikų į minėtų ugdytojų rankas.

Česlovas ČERNIAUSKAS