Fluksus ir fluksistai

Gerbiamas mūsų laikraščio skaitytojau, ar Jums patinka ,,Vamzdis“? Kitaip sakant, ar Jums patinka skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus skulptūra ,,Krantinės arka“, 2009 m. pastatyta Vilniuje, dešiniajame Neries krante tarp Karaliaus Mindaugo ir Žaliojo tilto? Nepatinka? Reiškia, Jūs nesate ,,Fluxo“ gerbėjas ar ,,fluxistas“. Fluksistais vadinami menininkai, kritikai ir kuratoriai, siejami su 7-ame XX a. dešimtmetyje susikūrusiu FLUXUS judėjimu. Tarp žymiausių pasaulio fluksistų, tokių, kaip John Cage, Yoko Ono, Terry Riley, minimi trys lietuviai: Vytautas Landsbergis, Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas.

Vytautas Landsbergis – bene pirmasis „fluxistas“ Sovietų Sąjungoje. Kino kūrėjas Džefris Perkinsas pavadino jį ,,Fluxo“ džinu. Kaip paaiškėjo per diskusiją, surengtą 2013 m. spalio 17-ąją, Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga [1], Vytautas Landsbergis, net išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku, išliko ,,Fluxus“ menininku, todėl dažnai vadinamas pirmuoju ir vieninteliu pasaulyje ,,Fluxus“ prezidentu.

Jurgis Mačiūnas vadinamas Soho kvartalo Niujorke įkūrėju bei ,,Fluxus“ meno tėvu ir krikštatėviu. Nė vienas J. Mačiūno režisuotas renginys neapsieidavo be netikėtumų. Žiūrovams būdavo siūloma laižyti gulinčias, kremu apteptas moteris, šliaužioti labirintais, rankioti dramblio išmatų kamuoliukus, žaisti stalo tenisą kiauromis raketėmis. Muzikos mėgėjai, sukviesti į fluksistų koncertus, alpdavo, girdėdami ir matydami Džono Keidžo (J. Cage) stiliumi daužomą pianiną, vinimis prikalinėtų klavišų žvangesį, į pianiną įkištų šunų ir katinų pjautynes. Dailės parodų lankytojai žiaukčiodavo išvydę detaliai nupieštą žarnyną, Miloso Veneros torso ir Napoleono figūros priešakius. J. Mačiūno vestuvių dalyviai nežinojo, kaip elgtis, pamatę, jog jaunikis susikeitė rūbais su jaunąja. O kito J. Mačiūno surengto pobūvio svečiai sutriko, pamatę ant stalo išdėliotus juodus ir baltus patiekalus. Jurgis Mačiūnas kūrė antimeną. Jo credo – menas, neturintis nei prekinės, nei institucinės vertės. Šį meną amerikonai, regis, nelabai vertino. Visos J. Mačiūno veiklos – galerija, kooperatyvas, maisto platinimo įmonė, parduotuvė ir kt. – greit subankrutuodavo. Menininką nuolat persekiodavo kreditoriai. Per vieną susidūrimą su skolų išmušinėtojais J. Mačiūnas neteko akies. Be namų likusį tėvynainį priglaudė Jonas Mekas.

Jonas Mekas įvardijamas kaip amerikietiškojo avangardo kino krikštatėvis. Šis menininkas neblogai žinomas Lietuvoje. Jo kūryba nagrinėjama bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose. Apie jį dažnai rašoma spaudoje. Su J. Mačiūnu J. Mekas pradėjo bendrauti 1954 metais, kai jam prireikė pagalbos kuriant dizainą naujam jo žurnalui „Kino istorija“. Bendravimas, regis, taip ir neperaugęs į draugystę, tęsėsi 24 metus. Būta ir nuoskaudų, ir nesutarimų. J. Mekas aiškino, kad 1967 metais priėmė gyventi benamiu tapusį J. Mačiūną. Šis veltui gyvenęs vienuolika metų. Kitų šaltinių teigimu, J. Mačiūnas dvejus metus maitino badaujantį Joną Meką ir jo brolį Adolfą. Kaip ten buvo iš tikrųjų, vienas Dievas žino. Faktas tas, kad pas Joną Meką atsidūrė visas Jurgio Mačiūno palikimas: dėžutės su įvairių gyvūnų išmatomis, pirštinės pavidalo vokai, plaštakos pavidalo rašomojo popieriaus lapai, piešinių eskizai, rankraščiai, knygos ir pan. Visą tą turtą, papildytą Jonui Mekui priklausančiais daiktais, 2007 metais nupirko Vilniaus savivaldybė. Pirkinys kainavo 5 milijonus litų arba 3 milijonus 770 tūkstančių eurų. Fluksistų kolekcija, sudaryta iš 3 tūkstančių eksponatų, pasklido po Vilnių. Didelė lobio dalis atsidūrė tuometinio Vilniaus savivaldybės mero Artūro Zuoko namų palėpėje. Gal ten būtų likusi amžinai, jei lobio paslapties nebūtų paviešinusi mero sutuoktinė Agnė Zuokienė. Regis, fluksistų byla dar nebaigta. O kaip su ta byla susijusi Vlado Urbanavičiaus skulptūra ,,Krantinės arka“?

Spindesys ir skurdas

2004 metais Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Tais pačiais metais Europos Komisijai buvo pateikta paraiška „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Programos teikėjai nurodė, kad svarbiausia Vilniaus titulavimo Europos kultūros sostine priežastis – Lietuvos vardo tūkstantmetis. Europos Komisijai ši priežastis, regis, pasirodė svari, nes Lietuva – pirmoji iš tais metais į ES įstojusių šalių – gavo teisę į trokštamą titulą. Tuo sąsajos su Lietuvos vardo paminėjimu ir baigėsi. Projektui vykdyti buvo skirta 300 milijonų litų. Kūrybinės koncepcijos „Kultūra gyvai“ sumanytojai rėmėsi avangardinio judėjimo Fluxus idėjomis. Jie, kaip ir ,,Fluxus“ pradininkas J. Mačiūnas, norėjo pažeminti aukštąjį meną ir paaukštinti žemąjį. Dėl lėšų stygiaus buvo atsisakyta kai kurių Tūkstantmečiui skirtų renginių, miesto puošybos, gatvių tvarkymo, apšvietimo, viešųjų tualetų statybos ir pan. Užtat fejerverkų, šviesos ir muzikos spektakliui nepagailėta 2 milijonų litų: juk ,,Fluxo“ apologetai kūrė meną, neturintį nei prekinės, nei institucinės vertės. Taip miesto centre atsirado iš po žemių ištraukti surūdiję dujų vamzdžiai, kurie skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus talento dėka tapo ,,Krantinės arka“. Koncepcijos sumanytojai tikėjosi, kad skulptūra bus fluksiška: trumpaamžė, šiek tiek juokinga, šiek tiek šokiruojanti ir visiškai beprasmė. Išėjo kitaip. Skulptūra, kuri 2010 metais turėjo būti nugriauta, tebestovi ir šiandien. Ji gražiai atrodo nuotraukose, kelia šiokią tokią baimę sukrešėjusio kraujo spalva, skatina stabdyti besaikį vartotojiškumą, žadina pagarbą žmonėms, sunkiai dirbantiems požemiuose, verčia prisiminti nuotekų vamzdžius, paslėptus po mūsų būstų grindimis, po sienų apdaila, po miestų grindiniais, suklotus jūrų ir vandenynų dugnuose. Skaičiuojant šių dienų pinigais, skulptūros pastatymui buvo skirta 29 tūkst. eurų arba 31,3 tūkst. JAV dolerių. Ar už tokius pinigus galėtume pasistatyti kurią nors iš skulptūrų, puošiančių kitus miestus ? Pavyzdžiui:

* „Kiaulpienės“ (Vroclavas, skulpt M. Struzik)[2];

* „Aštuonkojis 3“ (Dubajus, skulpt. A. Howe); [3]

* „Dainuojantis skambantis medis“ (JK, Lankašyras, skulpt.M. Tonkin)[4];

* „Vartų arka“ (JAV, Sent Luisas, skulpt. E. Saarinen)[5];

* „Kelpiai“ (Škotija, Falkirkas, skulpt. A. Scott)[6];

* „Omano arkos“(Omanas, Muskatas, skulpt. G. Rayner)[7];

* „Paminklas darbui“ (JAV, Omacha, skulp. M. Placzek)[8];

* „Trys kareiviai“ (JAV, Vašingtonas, skulpt. F. Hart)[9]

* „Žirgų lenktynės“ (JAV, Kentukis, skulpt. G Reardon)[10]

* „Niekieno žemė“ (JAV, Oklahoma, skulpt. P, Moore)[11] ir pan.

1947 metais Misūrio valstijoje, Sent Luiso mieste statyta arka šiais laikais kainuotų 173 milijonus dolerių. Mitologinių škotų arklių Kelpių statyba 2013 metais kainavo 28,8 milijono dolerių. Memorialo Vietnamo kariams statyba - 8,4 milijono dolerių. Paminklas „Niekieno žemė“ - 6,2 milijono. Didingo paminklo Omahos naftininkams biudžetas – 1,2 milijono dolerių... Reiškia, už 29 tūkstančius eurų nepasistatydintume nė vienos tų skulptūrų, stovinčių dideliuose ir turtinguose miestuose. Ir dar reiškia, kad griauti – lengviau nei statyti. Ne be reikalo nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės išsikovojusi Kenija negriauna Mombasos vartų, statytų karalienės Elžbietos II garbei, o Indija negriauna karaliaus Jurgio V garbei pastatytų Bombėjaus vartų, nors pats Bombėjus 1995 metų pervadintas Mumbajumi.

Laiko ir erdvės dimensijos

Pačiu tikriausiu Jurgio Mačiūno pasekėju ar net klonu reikėtų laikyti panevėžietį Darių Šidlauską, kurio supratimu, meno kūriniai yra laisvo balso įrankiai. ,,Jei aš sakau, kad tai yra šūdas, tai ir turi būti šūdas, o ne drobėje aliejiniais dažais pateiktas šūdo atvaizdas, prie kurio nėra baimės prisiliesti ir išsitepti“, – kalbėjo pažodžiui J. Mačiūno mokymą suprantantis D. Šidlauskas[12]. Jo parodoje „Globalizacija. Lokalizacija. Idiotizmas. Absurdas“ buvo eksponuojami keli gaubliai iš pelenų, o pagrindinis gaublys – iš išmatų. Ant balto popieriaus lapų pasaulio šalių pavadinimai užrašyti išmatomis. Kitame parodos kambaryje buvo galima išvysti į plastmasinius indelius supilstytų spermos mėginių, pavadintų „Uždaryta sėkla“ ir t.t. Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė D. Šidlausko parodą apibūdino kaip labai vaikišką ir pigią. Jos nuomone, tokie dalykai buvo populiarūs prieš pusamžį. Išsivysčiusioje, sočioje, švarioje Vakarų visuomenėje tai sudarė kontrastą. „O mes dar esame pakankamai neapsitvarkę, nevalyvi, pas mus, manau, turėtų būti kiti kontrastai“, – sakė menotyrininkė. D. Šidlausko kūrybai nepritarė ir kai kurie Vilniaus dailės akademijos profesoriai. Jie neleido magistrantūrą baigiančiam menininkui piešti pasaulio žemėlapio išmatomis. ,,<...> išmatos šiuolaikiniame mene nėra toks baisumas. Štai „Fluxus“ visi garbina, Jurgis Mačiūnas išmatomis mėtėsi ir visiems buvo „valio“, – piktinosi D. Šidlauskas. Didžiausiu savo oponentu D. Šidlauskas įvardino profesorių Mindaugą Navaką.

J. Mačiūno pasekėjų performansams nepakantūs ne tik kai kurie VDA profesoriai, bet ir Vilniaus policininkai bei Vilniaus savivaldybės klerkai. Kartą, auštant aušrelei, be jokių skrupulų į cypę buvo nutemptas ArtVilnius21 laureatas, kovotojas prieš socialinę nelygybę Denisas Kolymcevas, su draugu mylėjęsis aikštėje prie gėjų klubo. Kitą kartą nuo pastolių nukeltos, cirkininkėmis ir chuliganėmis išvadintos menininkės Eglė Grėbliauskaitė-Tursienė ir Agnė Gintalaitė, bandžiusios samanomis užkloti Petro Cvirkos paminklą. Prieš Sausio 13-ąją performansistei Rūtai Liukutei tvarkos saugotojai liepė iš Katedros aikštės išsinešti šarvuotį. Dėl tų ir kitų incidentų Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija išplatino pareiškimą, kuriame išreiškė nerimą „dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų, ribojant raiškos laisvę mene ir pačios savivaldybės nustatyto kultūros renginių taisyklių reglamento nesilaikymo.“

Regis, menininkai pamiršo, kam turi būti dėkingi už tai, kad Vilnius išgarsėjo kaip Europos kultūros sostinė. 2009 metais jų ambicijos buvo kuklios: Europos kultūros sostinė – vieneriems metams. Dabar, 2023-siais, Vilnius tapo bene nuolatine Europos kultūros sostine. Tai galima spręsti iš didžiausios pasaulyje FLUXUS kolekcijos, patikėtos MoMa muziejui; iš gausybės meno galerijų; iš penkiolika metų sėkmingai veikiančio Soho naktinio klubo, kuris įvardijamas kone pagrindine LGBT bendruomenės pasilinksminimo erdve Lietuvoje[13], iš renginių, tokių, kaip:

* Baltic Pride eitynės;

* tarptautinės šiuolaikinio meno mugės Litexpo;

* paroda „Jonas Mekas/Fluxus siena“ Briuselio menų centre BOZAR;

* „Fluxus“ judėjimo 60 metų jubiliejus;

* Jeffrey Perkinso filmo „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“ peržiūros;

* Jurgio Mačiūno 90 metų sukaktis ir kt.

Galėtume pritarti Gabijai Tarabildai, kad Vilnius pasidarė jaunas, pulsuojantis, dinamiškas, smalsus, veržlus, šiuolaikinis miestas. Galėtume džiaugtis, kad jis lygiuojasi į kitas Europos kultūros sostines. Galėtume, jeigu... Jeigu nežinotume, kad Vilnius – ir Lietuvos sostinė. Lietuvos žmonėms susirinkti savo sostinėje leidžiama retomis progomis: Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Birželio 14-ąją, Rugpjūčio 23-ąją. Ir tai – pasitiktiems surauktomis nosimis, prižiūrimiems policijos.

Šiuolaikiniams menininkams nepatinka istoriniai paminklai. Tik dėl Žemaitės nekyla diskusijų – jai vienintelei leidžiama kiūtoti pakrūmėje. Regis, netoli ta diena, kai Švenčionių krašto žmonėms bus pasiūlyta išsivežti paminklą, pastatytą kunigui Broniui Laurinavičiui. Tiesą sakant, seniai reikėjo tai padaryti. Ne vieta jam tarp šiukšlių dėžių, viešųjų tualetų, troleibusų ir autobusų stotelių, tarp narkomanų ir prostitučių. Gal ir Vlado Urbanavičiaus ,,Krantinės arkai“ toks likimas gresia? Kol kas „Vamzdis“ tvirtai stovi Neries pakrantėje ir pasakoja, kaip Lietuvos sostinė Vilnius virto Europos kultūros sostine. Ačiū jam už tai.

Stasė BUČIUVIENĖ