Šį savaitgalį pakeliui link jūros nešiausi linkėjimus kišenėje ir vasaros ilgesį rankose, o jūra prisiminimais mane pavaišino. Iš užmaršties kišenių ištraukė mano pirmąjį ilgesnį pasivaikščiojimą pakrante, kai eidama negalėjau atsigrožėti kiekvienu akmenėliu po kojomis, kaip kiekvieną jų norėjau imti, neštis, rodyti kiekvienam. Tapo nepakeliamai sunku... Išmokau pamoką – pasigrožėti ir palikti.

Na, o dabar... Ne kiekvienas akmuo džiugesio šūksnių ir dėmesio sulaukia, ne kiekvieną į rankas norisi paimti, kartais užtenka tik žvilgsnio...

Čia kaip ir su žmonėmis – ilgainiui nebe visiems glėbys atviras ir akys džiugesiu suspindi susitikus. Matyt, tampam išrankūs, o šalia lieka patys pačiausi...

Inga UMBRASIENĖ