Mes turime 57 svečius online

Apsilankymų šiandien:462
Apsilankymų vakar:638
Apsilankymų šį mėn.:8940
Apsilankymų iš viso:1529867

Lietuva - mūsų namai. Holokausto istorijos – amžina žaizda

2016 m. gegužės 25 d., trečiadienis, Nr.38 (1571)

Išnaikinta apie 95 proc. Lietuvos žydų

Istorikų duomenimis, iki karo nepriklausomoje Lietuvoje gyveno apie 160 000 žydų. Kartu su prie Lietuvos prijungtame Vilniaus krašte gyvenusiais ir iš Lenkijos pasitraukusiais žydų skaičius Lietuvoje prieš nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karą pasiekė apie 250 000 žmonių. Pagal skirtingus archyvinius dokumentus, vienų teigimu karo metu buvo nužudyta 195–196 tūkst., t. y. apie 95 proc. visų Lietuvos žydų, kitų teigimu – nuo 160 iki 245 tūkst.

Švenčionių rajone tarpukaryje taip pat gyveno gausi žydų bendruomenė. Tą liudija jau vien tai, kad Švenčionyse tuo metu buvo 5 sinagogos.

Prasidėjus karui tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, Lietuva buvo viena pirmųjų nacių okupuotų šalių. Čia iš karto pradėta vykdyti masinių žydų žudynių politika. Istorikų teigimu, specifiniu holokausto bruožu laikytina ir tai, kad į žydų persekiojimą naciams pavyko įtraukti santykinai didelį vietos institucijų ir žmonių skaičių. Kitaip nei Vakarų Europos šalys, Lietuva iš pradžių patyrė sovietų okupaciją ir tik paskui – vokiečių okupaciją. Sovietų okupacijos metu patirtos skriaudos didelę lietuvių visuomenės dalį padarė Vokietijos šalininkais bei sovietų ir žydų priešais. Vakarų Europos žydai dažniausiai buvo žudomi nacių koncentracijos stovyklose Vokietijoje ir okupuotoje Lenkijoje, o dauguma Lietuvos žydų buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų. Lietuvoje nebuvo aiškių ribų tarp trijų holokausto etapų: žydų teisių apribojimo, getų steigimo ir masinių žudynių. Šie etapai Lietuvoje buvo tarpusavyje susipynę.

1941 m. birželis-lapkritis – pirmasis žydų genocido Lietuvoje laikotarpis. Tai pats baisiausias ir tragiškiausias genocido tarpsnis, kurio metu nužudyta apie 80 proc. tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų. Švenčionyse buvo įsteigtas getas, pradėti masiniai naikinimai. Skirtingų istorinių šaltinių teigimu, miške prie Švenčionėlių už Žeimenos upės buvo sušaudyta 7-8 tūkstančiai žydų. Dabar ten stovi aukų atminimui įamžinti skirtas memorialas.

1943 m. vasario mėn. nacių administracija nusprendė likviduoti getus. Pirmiausia tai buvo padaryta prie Lietuvos generalinės srities prijungtose Svyrių ir Ašmenos apskrityse. 1943 m. kovo mėn. likviduoti Švenčionių, Mikailiškių, Ašmenos ir Salų getai. Apie 3 tūkst. šių getų kalinių perkelti į Vilniaus getą, o kitiems pasakyta, kad bus vežami į Kauno getą. 1943 m. balandžio 5 d. traukinys su Rytų Lietuvos miestelių žydais sustojo Paneriuose. Žydai buvo išlaipinti ir sušaudyti Panerių miškelyje. Žydus šaudant dalyvavo ir lietuvių policininkų. Iš viso nužudyta 4–5 tūkst. žydų. Tik nedaugeliui pavyko pabėgti ir grįžti į Vilniaus getą.

 

Vilniaus Gaono žydų muziejus aprašė gelbėtojus

Įvairius holokausto istorijos aspektus tiriantys Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojai pagrindinėmis savo holokausto tyrimų kryptimis yra pasirinkę getų istoriją ir žydų gelbėjimą Lietuvoje. Muziejaus darbuotojai daug padarė tirdami Vilniaus, Šiaulių ir Švenčionių getų istoriją. Muziejus išleido keletą vertingų leidinių apie žydų gelbėjimą. Muziejus yra sudaręs vardinį sąrašą daugiau kaip 2300 Lietuvos šeimų, kurios nacių okupacijos metais gelbėjo žydus. Taip pat sudarytas ir apie 3000 išgelbėtų žydų vardinis sąrašas. Daugiausia žydus gelbėjo ūkininkai, inteligentai ir kunigai.

 

Kiekvienas skaičius – žmogaus likimas

Tačiau visa tai nėra tik statistika, juk kiekvienas skaičiukas – žmogus ir jo likimas. Ir tik labai mažai daliai žydų pavyko išgyventi holokausto baisumus, išlikti gyviems koncentracijos stovyklose, taip tik dar ryškiau paliudijant patirtus baisumus. Vienas iš tokių – švenčioniškis Moisejus Preisas. Jo skausmo ir išgyvenimų kupina istorija ne kartą buvo aprašyta ir „Švenčionių krašto“ laikraštyje, apie tai jis yra daug pasakojęs ir susitikimuose su visuomene. Šį kartą turbūt paskutinį per holokaustą išlikusį gyvą Švenčionių žydą kalbino ir aprašė Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos mokinės Smiltė Jonušaitė ir Arina Mosėvič. Mergina sakė, kad ji su bendramoksle Arina Mosėvič ėjusios pasikalbėti su M.Preisu, nes gerai mokančios ir rusiškai (šia kalba M.Preisui, anksčiau mokėjusiam daug kalbų, dabar lengviausia susikalbėti) ir lietuviškai, ir angliškai, nes darbą reikėjo parengti projektinei integruotai anglų kalbos pamokai. Smiltė sakė, kad buvę labai įdomūs pokalbiai, kuriuos ji trumpai aprašė savo darbe ir angliškai, ir lietuviškai:

 

Kalinio dubenėlis lydėjo ir gelbėjo...

„Turbūt kiekvieną iš mūsų apima siaubas, skaitant apie vadovėliuose aprašytą antrąjį pasaulinį karą. Mes galime įsivaizduoti, kaip viskas vyko, kaip tuo metu jautėsi žmonės, kiek ašarų buvo išlieta, tačiau niekas neatstos tikro, atviro ir nuoširdaus pasakojimo iš tų lūpų, kurios kalbėjo ir antrajame pasauliniame kare. Girdėti tai, ką pasakoja ponas Preisas ir liesti po karo išlikusias nuotraukas bei daiktus, buvo geriausia istorijos pamoka, kurioje teko dalyvauti. Jis ne šiaip žmogus – jis asmenybė, kuri įkvepia kiekvieną žmogų.

Verčiant nuotraukų albumus, kuriuos ponas Preisas taip kruopščiai rinko ir saugojo, apima keistas jausmas – lyg grįžtum į tą pačią dieną, kai tūkstančiai žmonių buvo išvežami ten, kur jų laukė nežinia. Mus nustebino, jog vyras moka be galo daug kalbų, todėl paklaustas, kaip Jam pavyko jas išmokti, pašnekovas tik nusijuokė, atsakęs, jog teko išmokti, nes nebuvo kitos išeities. Lageryje buvo įvairių tautybių žmonių, todėl Jis turėjo daug pažįstamų iš viso pasaulio. Kai 1945 m. mūsų kalbinamas karo dalyvis grįžo į Vilnių, Jam tai nebuvo šventė – nors atvykęs Jis nerado nei savo šeimos, nei gyvenamosios vietos, todėl Jam teko miegoti tiesiog koridoriuose.

Turbūt aktualiausias klausimas visiems, kurie žino apie antrajame pasauliniame kare vykusius įvykius, yra paprastas – kaip visa tai išgyventi? Ponas Preisas teigia, jog Jis ieškojo lengvesnio darbo, mokėjo gudrauti. Kiekvienas karo dalyvis turėjo savo geležinį dubenėlį, kurį vyras yra išsaugojęs iki šiol. Kaip Jis pats pasakoja, šis dubenėlis yra viena iš priežasčių, kodėl Jis gyvas. Kai visus lageryje esančius žydus mušė, plakė rykštėmis, Jis stengdavosi patekti į minios vidurį, kur smūgiai Jo nepasiektų. Kai mušdavo į pilvą, ponas Preisas po mėlynai-baltai dryžuota apranga prie pilvo užsikišdavo savo dubenėlį, kuris ir atlaikė visus smūgius. Vyro prisiminimuose iškyla vaizdas, kai žydus išrikiavo ir šaudė iš eilės, tačiau Jam pavyko išsisukti ir apsimesti negyvu. Jis gulėjo duobėje, tarp tūkstančių lavonų, tuomet tvyrojo tyla, tačiau apsauga išsigando amerikiečių tankų ir pasišalino, ponas Preisas išlipo iš duobės ir pabėgo. Jis išgelbėjo ne vieno žmogaus gyvybę, tačiau taip, kaip gerumas grįžta gerumu, taip ir Jam pasisekė savo kelyje sutikti neabejingų žmonių. Tik sumanumo, išminties bei gudrumo dėka, šis didis žmogus liko gyvas.

Paklausus pašnekovo apie asmeninį gyvenimą, nesusijusį su karu, Jo veide kyla šypsena. Išgirdę šią istoriją supratome, jog pažadas „kol mirtis mus išskirs“, nėra tik tuščios kalbos ir tikra meilė tikrai egzistuoja. Radęs savo gyvenimo moterį Palangoje, kartu su Ja gyveno 60 metų. Kai paklausėme, koks šios amžinos meilės receptas, Ponas Preisas nusišypsojo ir atsakė, jog Jie niekada nesipyko, teko vienas kitam nusileisti, bet dėl to ginčų nekilo. Net į parduotuvę eidavo kartu, nepaleisdavo vienas kito rankų. Kartu apsigyveno Švenčionyse, kai darbovietė skyrė Jiems būstą, susilaukė sūnaus.

Didžiuojuosi, jog Švenčionyse gyvena toks nuostabus, išmintingas, stiprus ir ypatingas Žmogus. Šie Jo gyvenimo faktai dar ilgai išliks mano atmintyje, nes tai, ką išgirdau iš šios asmenybės lūpų, yra nepakartojama ir neįkainojama. Ponas Preisas yra daugelio žmonių autoritetas, nes tokia stiprybė skatina niekuomet nepasiduoti ir siekti gražesnio gyvenimo, nesibaiminant likimo siunčiamų sunkumų.“

 

Integruota ir interaktyvi pamoka – projekto finalinis akordas

Šis rašinys buvo perskaitytas angliškai per integruotą interaktyvią anglų kalbos pamoką, kuri ir vainikavo Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos kartu su Izraelio ambasada vykdytą projektą „Žydai Švenčionių krašte“. Jo baigimo proga projektą kuravusios mokytojos Diana Galatiltienė, Ona Orechovienė ir Vilija Jaksebogienė vedė integruotą Švenčionių krašto žydų kultūros ir istorijos pamoką ir anglų, ir lietuvių kalbomis.

Gimnazijos bendruomenė labai džiaugėsi ta proga sulaukusi ypatingų svečių: Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Amir Maimon, asistentė Ana Maizel, holokaustą ir nacių koncentracijos stovyklas sėkmingai išgyvenęs Moisejus Preisas ir daug kitų.

Svečiams taip pat neteko nuobodžiauti, kartu su Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazistais bei direktore Rima Razmiene sėdo į suolus ir turėjo gerokai pasukti galvas, kad teisingai bei greitai atsakytų į klausimus. Pamoka iš pirmo žvilgsnio taip pat nebuvo tradicinė, joje buvo itin plačiai naudojami išmanieji telefonai, tad teisingi atsakymai priklausė netik nuo istorinių ar anglų kalbos žinių, bet ir nuo gebėjimo naudotis mobiliaisiais telefonais. Ir pamokos dalyviams, ir juos stebintiems iš šalies buvo aišku, kad tokia interaktyvi pamoka naudinga bei įdomi. 2015 metų mokytoja tapusi Diana Galatiltienė sakė mėgstanti savo pamokose plačiai taikyti išmaniąsias technologijas, dėl ko ir pati tobulėjanti, ir gimnazistams informacija lengviau įsisavinama, kai pateikiama jiems priimtina forma. Mokytoja patikino, kad dėl to niekada jos pamokose nekyla elgesio problemų, o savo gerąja patirtimi ji mielai dalinasi ir su mokyklos, ir su Lietuvos, ir net su užsienio kolegomis. Pasirodo, išmaniose mokytojos rankose „didžiausias mokytojų priešas“ – mobilusis telefonas – gali tapti geriausiu visų draugu bei pagalbininku.

 

Lietuvos istorija - ir lietuviai, ir žydai

Nuo praėjusių metų spalio Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijai kartu su Izraelio ambasada vykdant projektą „Žydai Švenčionių krašte“, nuveikta išties nemažai: mokiniai ne kartą lankė masinių žydų žudynių vietą šalia Švenčionėlių, senąsias Švenčionių žydų kapines, miesto parke getui atminti pastatytą menoros skulptūrą. Dalyvauta atidengiant paminklą žymiajai švenčioniškei žydų šviesuolei Bliumai Kac, lankytasi Vilniuje pas profesorių Dovydą Kac. Vyko istorijos pamokos Nalšios muziejuje, ambasadoriaus asistentės Anos Maizel paskaita apie žydų kultūrą, kasdienį gyvenimą ir Izraelio valstybę, mokiniai taip pat rinko istorines nuotraukas, gyvuosius pasakojimus ir kitą su Švenčionių žydų gyvenimu susijusią informaciją. Kaip jau buvo minėta, gimnazijos auklėtiniai susipažino ir su švenčioniškiu Moisejumi Preisu, vienu iš paskutinių Lietuvos žydų, išgyvenusių holokaustą ir net dvi koncentracijos stovyklas, klausėsi jo prisiminimų apie patirtus šiurpius išgyvenimus bei juos aprašė ir susistemino.

Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos direktorė Rima Razmienė pasidžiaugė tokia interaktyvia, paremta išmaniosiomis technologijomis pamoka, unikalia dėl ypatingo svečio – ambasadoriaus A.Maimon, kuris mokiniams papasakojo apie Izraelį bei žydų tautos ir Izraelio valstybės istoriją. Ambasadorius labai taikliai pastebėjo, kad ieškoti skirtumų tarp žydų ir lietuvių, tai tas pats, kaip ieškoti skirtumų tarp šioje pamokoje dalyvaujančių gimnazistų – visi esame žmonės ir tai mus vienija. Be to, lietuviai ir čia gyvenantys žydai juk vienos šalies piliečiai, ir žydų istorija yra taip pat ir Lietuvos istorijos dalis. Ambasadorius pasidžiaugė, kad gimnazistai žino savo krašto istoriją ir dėkojo už galimybę jos mokytis drauge.

„Yra motinos ir vaiko meilė, vyro ir moters, yra ir bendražmogiška meilė, pagarba vieni kitiems. O tai buvo ir yra viena iš pamatinių vertybių, - sakė A.Maimon. - Mylėkime vieni kitus, nes visi esame žmonės ir neieškokime išvaizdos, įsitikimų, gyvenimo būdo ar tikėjimo skirtumų.“

Pamoka smagiai buvo paįvairinta ir populiaria žydų daina, kurią atliko gimnazistų choras, o ambasadorius A.Maimon savo ruožtu pademonstravo, kaip ta pati daina skamba jam dainuojant kita kalba.

Irena POŽĖLIENĖ

Projektą remia alt

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis