Naujuoju paramos laikotarpiu ypatingas dėmesys skiriamas gamtai tausoti. Vienos iš priemonių tam – ekoschemos. (Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka)

Naujojo paramos laikotarpio ypatumas – ne tik griežtesni valdymo reikalavimai bei geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) standartai, bet ir galimybė pasididinti bazines tiesiogines išmokas – už dalyvavimą Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane (toliau – Strateginis planas) numatytose ir savo noru pasirinktose klimatui, aplinkai ir gyvūnų gerovei naudingose ekologinėse sistemose (toliau – ekoschemos) bus atlyginta papildomai.

Paaiškėjus, kad Švenčionių rajonas yra tamsiausia savivaldybė, nes tamsėjant ir ilgėjant vakarams, rajono kaimai, spėjama su mero žinia, buvo palikti aklinoje tamsoje – nešvietė nei vienas žibintas.

Pagal vieną iš veiklų ūkininkai įsipareigos auginti sertifikuotus išskirtinės kokybės vaisius, uogas ir (ar) daržoves. („Santarvės“ archyvo nuotr.)

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane (toliau – Strateginis planas) numatyta iki tol nebuvusi galimybė pajamoms padidinti – savanoriškas dalyvavimas klimatui, aplinkai ir gyvūnų gerovei naudingose sistemose (ekoschemose). Ankstesniuose straipsniuose pristatėme kompleksinę ekoschemą, skirtą veikloms ariamojoje žemėje, dabar aptarsime, kokiomis ekoschemomis bus skatinamas ekologinis ūkininkavimas.

Irena Kerulienė tarp keturių sūnų ąžuolų: Romo, Mariaus, Artūro ir Vido.

Senokai ruošiausi pakalbinti Pabradėje gyvenančią Ireną Kerulienę, kurios dovanotą poezijos knygą „Kur mūsų šaknys slypi“ vis pavartydamas stebėjausi tokiu lengvu eiliavimu. Skaitai ir jauti, kaip žodžiai lyg upės vanduo bėgte bėga. Žinojau ir apie tai, kad visai neseniai dienos šviesą išvydo dar viena Irenos Kerulienės poezijos knyga „Išburki man meilę“, bet koks buvo mano nustebimas, kai jau mūsų pokalbio pradžioje sužinojau, kad yra dar dvi Irenos Kerulienės išleistos knygos: „Bobulės ant suolelio“ ir „Prie slenksčio“. Belieka tik nuoširdžiai stebėtis tokiu autorės produktyvumu. Bet apie viską iš eilės. Pradžioje, kaip ir priklauso, pažintis, o tikriau pasakojimas, kuris prasideda tolokai likusiame vaikystės, jaunystės laike. Pamatęs, kad Irena gerokai jaudinasi prieš mūsų pokalbio pradžią, kiek nustebęs paklausiau:

- Ar gali mokytoja, beveik 50 metų išdirbusi mokykloje, jaudintis?

Skiautinių meistrė Danutė Blažienė apie kiekvieną darbą pasakoja istoriją.

Advento laikotarpiu ir artinantis metų pabaigos šventėms daug kur vyksta įvairios dirbtuvėlės, edukaciniai užsiėmimai, skirti šventiniam namų dekorui, dovanoms ir kalėdinei atributikai susikurti. Šių dienų aktualija – tvarumas, daiktų prikėlimas antram gyvenimui, išmetamų atliekų mažinimas.

Literatūrinę muzikinę kompoziciją atlieka Giedra, Richardas, Jurgita ir Milda.

„Žodis žeidžia, žodis gydo“, - turbūt visis žinome šį posakį. Žodžiu galime pakylėti iki debesų ir nublokšti į pragaro požemius... Kokius žodžius vartoti – pakylėjančius ar žlugdančius -, dažniausiai patys galime rinktis.

Netiesa, kad didesnius ar mažesnius žmones iš sniego lipdo tik vaikai. Gali būti, kad dabar jie to visai nedaro... Tačiau tokiam smagiam darbui juk amžiaus ribų nėra. Kaip ir reikalavimo, koks jis turi būti, tikras sniego žmogus.

Gaunu elektroninį laišką. Kviečia į nemokamą seminarą, kuriame kalbės apie elektros taupymą. Jau daug prisiklausiau apie tai. Vieni pataria sietyne palikti tik vieną šviečiančią lemputę. Pasiūlymas tikrai neblogas, aš ir be jų šitai seniai esu padaręs. Kiti siūlo prisipirkti žymiai mažesnės galios lempelių ir visas senąsias pakeisti. O tai su senosiomis ką? Gal pasilikti jas „geresniems“ laikams? Kas pabrangsta, tai retai kada atpigs. Juk elektra yra toks nepakeičiamas energijos šaltinis. NE taip seniai visi buvome raginami pasikeisti elektros laidų instaliacijas. Pas vienus dar tebebuvo tokie suvyti „šniūrai“, pas kitus – aliumininiai laidai, kurie nuo šiuolaikinių virdulių imdavo patys kaisti, net tinkas įšildavo. Prie skaitliuko esantys kamščiai urgzdavo kaip alkani šunys. Ką gi jie galėjo, jei tik penkių amperų srovei tebuvo apskaičiuoti. O čia reikia dvigubai ar net trigubai daugiau atlaikyti. Pasikeitėme ir tuos. O neilgai trukus skaitliukai su visais „kamščiais“ išlėkė vieniems ant laukujos namo sienos, kitiems – prie gatvės. Nei girdisi, nei matosi, kiek tų kilovatvalandžių „privynioja“. Pamatai tada, kai deklaruoti reikia. Susiimi už galvos pamatęs skaičius. O būdavo žiūri į besisukantį diską ir galvoji, kaip čia tas apsukas sumažinus.

Žiema....

Tokia staigi ir tikra. Su daug sniego, kuris sveria egles prie žemės, su giliomis sniego brydėmis, kuriose tipena draugiškai šuo su kate. Žinoma, juk negali vienos šeimininkės paleist per tokią baltą miglą. Tarsi pats biesas būtų išsukęs malūno girnas, ir miltai pasipylė per malūno stogą ant viso pasaulio...

Dabar, kai jau žinau ir šios istorijos pabaigą, prisiminiau kažkada kažkur skaitytus vieno išminčiaus žodžius: „Kai krenti, nepamiršk įsidėmėti tris dalykus: kas tave pastūmė, kas neprilaikė ir kas paprasčiausiai stovėjo ir žiūrėjo. To prireiks, kai vėl atsistosi ant kojų...“