Pabradę sunku įsivaizduoti be futbolo – jį žaidžia ištisos kartos. Tuo tarpu futbolo stadionas daug metų priminė apleistą dirvoną. Nesulaukusi rajono valdžios pagalbos, Pabradės miesto bendruomenė (ne juridinis vienetas, o tiesiog neabejingi savo miestui gyventojai) ėmėsi iniciatyvos patys sutvarkyti stadioną savo lėšomis ir savo jėgomis. Atsiklausė rajono vadovų leidimo. Meras ir administracijos direktorė davė žodinį sutikimą.

Žmonės entuziastingai ėmėsi darbo – organizavo talkas, tvarkė stadioną. Kai darbai jau įsibėgėjo, savivaldybė pareikalavo nutraukti darbus. Rinkimai praėjo, šiltos kėdės išsaugotos – maurai (t.y. rinkėjai) savo darbą padarė ir ilgus ketverius metus valdžiai nereikalingi? O Pabradė labai neblogai pribalsavo už „laisvus ir teisingus“ (partiją „Laisvė ir teisingumas“). Šios partijos atstovų tikrai nemažai išrinkta į tarybą pabradiškių dėka, tik, panašu, kad jie ne rinkėjams atstovauja, o Klipčių reikalui tarnauja. Per 8 metus, būdami rajono taryboje, nė karto nepareiškė kitokios nuomonės svarstomais klausimais, nė karto nebalsavo kitaip, negu siūlė „vadas“. Kas tai – absoliutus paklusnumas, nuomonės neturėjimas ar asmenybės kultas?

Gegužės 11 d. vykusiame rajono tarybos posėdyje opozicijos tarybos narė Edita Meškovienė pareiškimu kreipėsi į merą ir į savivaldybės administraciją, kad nestabdytų jau įsibėgėjusių stadiono tvarkymo darbų ir netrukdytų Pabradės miesto žmonėms užbaigti savo jėgomis ir savo lėšomis vykdomo projekto.

Ar bus išgirstas prašymas? Iki šiol visi prašymai buvo kaip žirniai į sieną. Pirminė trečią kadenciją mero kėdėje sėdinčio Rimanto Klipčiaus reakcija nebuvo viltinga. Jis pareiškė, kad „reikia viską daryti pagal įstatymą“, ir pabrėžė, jog pirmiausia reikia raštu pateikti prašymą, ne žodžiu, o raštu. Prieš rinkimus tas pats Rimantas Klipčius kalbėjo kitaip – davė žmonėms žodinį sutikimą, o jie ir patikėjo. Ko vertas mero žodis?

Dabar meras privardijo tokią triadą reikalavimų, minėjo techninius projektus, leidimus, derinimus ir pan., kad net didžiausiam entuziastui gali rankos nusvirti.

Jeigu jau žmonės nereikalauja iš valdžios, kad toji atidirbtų mokesčių mokėtojams už riebias algas, o aukoja savo lėšas ir savo rankomis atlieka darbus ir kuria miestui viešą erdvią, tai gal valdžios ponai gali bent truputį prisidėti – sutvarkyti biurokratines procedūras?

Mūsų skaitytojas informavo, kad, nepaisant valdžios klastingumo, procesas vyksta: lietus lyja, ir stadionas jau žaliuoja.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ