Gyvenimo pavyzdžiu iliustruosiu išminties principą, kuriuo į kraštą ateina pasikeitimai į gera. Neseniai teko pagloboti artimą žmogų, kuriam buvo atliekama kelio sąnario protezavimo operacija. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje užėjau į Kristaus prisikėlimo koplyčią, kad susitikčiau su senokai nematytu kunigu Kęstučiu Raliu.

Susipažinau su juo 1992 metais, kai paskirtas į Ignalinos rajoną kunigas K.Ralys atstatinėjo Kačergiškės medinę bažnytėlę. Mano draugas Raimundas drožė didelę prisikėlusio Kristaus skulptūrą, teko dalyvauti jos pervežimo ir montavimo procese. Esminis principas, kurį noriu čia perteikti, kad kunigas Kęstutis Ralys gerokai pranoko vietinį mentalitetą savo plačiu akiračiu ir veiklumu. Tik todėl faktiškai neturėdamas finansinių nei darbo jėgos resursų jis savo asmenybės galia sugebėjo tuos resursus surasti ir atlikti darbą! Man asmeniškai buvo matomas tas asmenybės ryškus pranašumas, bet tik metams bėgant supratau, ką tas pranašumas reiškė mūsų kraštui. Šviežias žvilgsnis mato padėtį daug geriau, nei apsipratęs vietinis žvilgsnis. Todėl iš gyvo pavyzdžio išsirutuliojo gyvas principas. Štai kad ir Švenčionių rajonas – žmonės kai kuo nusivylę, ir tie trūkumai kalba garsiau, nei galimos išeitys. Jeigu į kurią nors sritį ateitų toks gyvybingas, plačių pažiūrų žmogus, kaip kadais į Ignaliną atėjo kunigas Kęstutis Ralys, reikalai tikrai pajudėtų! Juk šviesus, tikintis žvilgsnis PAKELIA!!! Ten, kur vietiniam žmogui atrodo beviltiška, iš platesnės perspektyvos žvelgiantis protas sako: „Žiūrėk, o va štai čia galima šitaip“!

Vilniuje koplyčios kapelionas prisistato kunigu profesoriumi dr.Kęstučiu Raliu. Nustebau ir paklausiau jo, kaip tapo mokslų daktaru. Pasirodo, kunigas buvo pakviestas į Vilniaus pedagoginį universitetą dėstyti tikybos kurso. Ruošiantis paskaitoms susikaupė daug mokslinės medžiagos ir jam buvo pasiūlyta apsiginti mokslų daktaro disertaciją sociologijos srityje. Kunigas pasakoja, kad ne visi kolegos kunigai suprato ir palaikė šį dūšios polėkį. Disertacijos tema buvo susijusi su šeima ir santuoka, teko važinėti per parapijas, rinkti tyrimo medžiagą, apklausti žmones. Ne visur buvo priimtas su supratimu, kai kur su tiesioginiu įtarumu. Bet disertaciją parašė ir sėkmingai apsigynė. Tiesa, nuo didelių vidinių išgyvenimų buvo smarkiai numetęs svorio. Žmogus, kuris suvokė tobulėjimo kainą ir svarbą.

Kunigui Kęstučiui Raliui nesvetima ir fotografija, todėl kadais jam gyvenant N.Daugėliškio parapijoje nedidelis mūsų pabendravimas tęsėsi mano fotosalone Ignalinoje. Iš viso to susidariau įspūdį, jog kunigo tikėjimas siekia gerokai toliau „už bažnyčios tvoros'“. Juk tikrai tikintis žmogus mato, jog dieviškoji galia gali veikti įvairiausiose paprasto gyvenimo veiklose. Gi dieviškasis įkvėpimas gali lydėti ir meninėje fotografijoje, ir paprasčiausiose statybose. Lygiai taip Šventoji Dievo Dvasia gali paraginti studijuoti racionalų mokslą, įdėdama į širdį troškimą, svajonę. Jei įdeda Dievas, tai duoda jėgų ir išpildyti, kokios gyvenimo aplinkybės, žmonių reakcijos bebūtų!

Kunigas Kęstutis Ralys papasakojo kai kurias praktines Kačergiškės bažnytėlės atstatymo detales, ir aš dar kartą įsitikinau, kad ne pinigai daro darbus, duoda išeitis, bet realus tikėjimas. Tikėjimas praeina ten, kur nepraeina dvasios skurdas. Šio žmogaus pavyzdys mūsų krašte – dabar jau aiškiau susidėliojęs, išryškėjęs per laiko atstumą – gyvu pavyzdžiu paliudija Kristaus mokymo tiesą ir praktinį pritaikomumą!

Šiuolaikinėje smarkiai komercializuotoje mūsų kultūroje vyrauja požiūris, kad visų svarbiausia yra kūno sveikata. Žurnalai tiesiog „užpila“ sveikos mitybos, mankštų rekomendacijomis. O kas gi davė garantijas, kad tas sveikas kūnas, kuriame užspausta negaluojanti siela, kad jis gabus atkurti krašto šlovę??? O ką pajėgs visaverčio dvasinio maisto metų metais neragavusi žmogaus dūšia, primaitinta destruktyvaus gyvenimo vaizdais? O ką pajėgs tobulo atlikti niekada dvasinės mankštos nežinanti žmogaus dvasia, apsunkusi nuo niekad neatleistų įsiskaudinimų, užgniaužta nuolat nuryjamo pykčio, nerimo? Mano supratimu, žmonės neturėtų žvelgti į kunigą kaip į mechanišką mišių ritualo atlikėją. Verčiau surasti drąsos ir priėjus žmogiškai paprašyti kunigo pagalbos savo išbalansuotam vidiniam pasauliui.

Aidas DOLOTOVAS

2018-09-19