Mes turime 767 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:908
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19244
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:908

Atvirumo valandėlė. Dukra pavydėjo motinai laimės

2019 m. balandžio 3 d., trečiadienis Nr.25 (1845)

Jolita laikė save laimingai ištekėjusia moterimi. Jos pirmoji ir vienintelė meilė Andrius pasipiršo vos tik abu baigė aukštuosius mokslus. Vestuvės buvo kuklios, bet labai linksmos. Jaunai šeimai iki pilnos laimės tuomet nieko netrūko. Nesudarė nepatogumų nei gyvenimas mažučiame bendrabučio kambarėlyje, nei menki atlyginimai, iš kurių neįmanoma buvo sutaupyti pinigėlių netgi netolimai kelionei, įdomesnėms pramogoms ar brangesniems baldams.

Kai Jolita iš netekėjusios tetos, kurią paglobodavo, gavo neįtikėtinai didelę dovaną – butą Vilniuje, atrodė, kad laimingesnių žmonių pasaulyje nėra. Ir darbe abiems sekėsi, ir su tėvais, prieštaravusiais jų vedyboms, pavyko susitaikyti, ir pomėgius suderinti. O kai suprato, kad į jų gyvenimą beldžiasi nauja gyvybė, atrodė, kad laimingo gyvenimo receptas surastas ir niekas jo iš jų nebeatims.

Kai Jolitos ir Andriaus pirmagimei buvo dveji metukai, gimė ir antroji dukrelė. Nors Andrius stengėsi žmonai padėti, vis tiek tris namų kampus laikė Jolita. Jai teko visi buities rūpesčiai, maisto gaminimas, dukrelių priežiūra ir auklėjimas, bemiegės naktys prie vaikų lovelių (vyrui juk į darbą) bei nesuskaičiuojami kasdienybės rūpestėliai.

Kadangi Andriaus darbo kolektyvas – jauni žmonės, mėgstantys kartu leisti savaitgalius, švenčių dienas, papramogauti gamtoje, jam, vieninteliam kolektyve šeimos žmogui, sudėtinga būdavo išvengti tų bendrų pasibuvimų. Jolita kartu važiuoti negalėjo, nes nebuvo kam palikti mergaites, o su jomis – ne poilsis, o greičiau atvirkščiai: tik spėk bėgioti paskui jas, sužiūrėti, kur kuri nubėgo.

Ilgainiui atsitiko taip, kad Andrius vis dažniau ėmė rinktis pramogas su kolegomis, o Jolita su vaikais likdavo namuose. Suprantama, kad prasidėjo nesutarimai, pykčiai, nekalbadieniai, ašaros, nuolatiniai priekaištai. Viskas baigėsi tuo, kad kartą, artėjant savaitgaliui, Jolita, pamačiusi, kad vyras vėl ruošia kuprinę būsimam žygiui, gražiai prašė jį pasilikti namuose arba kur nors papramogauti su šeima. Kai į jos prašymą nebuvo atsižvelgta, įsižeidusi moteris pasakė: „Tada rinkis: šeima ar bendradarbiai“. Andrius pasirinko bendradarbius. Trenkė durimis ir išėjo. Visam laikui. Jolita su dukromis liko viena...

Neskandino jauna moteris širdagraužio alkoholyje, nebėgiojo paežerėmis, ieškodama vyro ir tikėdamasi jį susigrąžinti. Verkė ne vieną dieną, to, žinoma, nepaneigsi, bet stengėsi išsaugoti dvasios tvirtybę ir moterišką savigarbą. Svarbiausia buvo – užauginti dukras. Tą ji ir stengėsi padaryti, pamiršdama save, savo norus įsigyti gražesnį drabužį, pailsėti prie jūros ar nors gražaus ežero, keletą dienų paviešėti pas tėvus ir t.t. Atrodo, nieko nežemiško, bet ir viso to dėl dukrų gerovės moteriai teko atsisakyti: pačios atlyginimas nedidelis, vyro alimentai – menki, todėl Jolita gyveno kukliai, bet kankine savęs nelaikė.

Taip gyvenant prabėgo per dešimt metų. Per tą laiką dukros išaugo į gražias paaugles paneles. Abi merginos mėgo puoštis, bendrauti su bendraamžiais, dairytis į šaunius vaikinus. Jolitai irgi atsirado daugiau laisvesnio laiko, nes dukros, visą laiką pratintos prie darbo, pačios pasigamindavo valgyti, sutvarkyti kambarius, išsiskalbti drabužius.

Kartą atsitiko taip, kad Jolitą, keletą metų kasdien ta pačia gatve einančią iš darbo ir atgal, užkalbino vyriškis, su kuriuo vos ne kasdien prasilenkdavo. Iš pradžių vos vienu kitu žodžiu persimetė, o vėliau pokalbiai ilgėjo. Kadangi jie susitikdavo beveik visada toje pačioje vietoje – šalia kavinukės – naujasis pažįstamas, prisistatęs Albertu, pakvietė ją kavos. Jolita sutiko. Tai tapo vos ne kasdieniu ritualu. Begerdami kvapnų gėrimą, abu kalbėdavosi apie daugelį dalykų, surado netgi bendrų temų pokalbiams. Žinoma, pasakojosi vienas kitam ir asmeninio gyvenimo istorijas. Paaiškėjo, kad abu – laisvi: Jolita išsituokusi, o Albertas – našlys, turintis beveik tokio paties amžiaus dukrą, kaip ir Jolitos mažoji.

Susitikimai dažnėjo, pokalbiai ilgėjo. Žinoma, jokių abipusių įsipareigojimų nebuvo, jokių pažadų vienas kitam nežarstė, bet abu buvo patenkinti atradę vienas kitą.

Albertas kvietė Jolitą pasisvečiuoti jo užmiesčio sodyboje, bet moteris, mandagiai padėkojusi, atsisakė. Užtat pati kartą pakvietė jį vakarienės, Albertas sutiko ateiti. Tos trumpos viešnagės ėmė dažnėti.

Vyriškis susipažino ir su Jolitos dukromis, ir savąją kartą buvo atsivedęs. Kai visa ta istorija pakvipo tuo, jog visi jie taps viena šeima, Jolitos jaunesnioji dukra „sukėlė tokį vėją“, kad moteris ilgai negalėjo atsigauti po patirto šoko. Mergaitei staiga tapo viskas atgrasu: ir mamos svečias jų namuose, ir per dažni apsilankymai, ir jų kalbos apie bendrą gyvenimą ir daugybė įvairiausių dalykų, kurie iki tol labai palankiai buvo priimti. Vos tik Albertas peržengdavo jų buto slenkstį, mergaitė jį pasitikdavo tokiais žodžiais, tokiais kaltinimais apipildavo, kad vyriškiui nieko kito nebelikdavo, kaip tik apsisukti ir išeiti. Žinoma, ilgai taip tęstis negalėjo. Reikėjo ieškoti kažkokios išeities, o jos nebuvo. Alberto butas – per ankštas tokiai šeimai, o Jolitos – tinkamas, jei ne jaunėlė dukra, pasiruošusi nagais Alberto veidą išvagoti, vos tik jam įėjus. Ją vieną apgyvendinti kažkuriame bute – irgi ne išeitis: nepilnametė, toj supuls įvairiausios tarnybos.

Taip susiklosčiusios aplinkybės labai išvargino ir Jolitą, ir Albertą. Užtat Jolitos mažoji, pajutusi, kad Jos „taktika“ veikia, atvirai džiaugėsi. O laimėtoja ji pasijuto tuomet, kai suprato, kad mamos ir jos draugo keliai išsiskyrė...

Šiandien Jolitos dukros jau suaugusios, abi sukūrusios savo šeimas, gyvena užsienyje. Motiną lanko, palyginti, retai: kartą per porą metų.

Alberto dukra irgi ištekėjusi, augina du gražius berniukus. Kadangi gyvena netoliese, tėvą dažnai aplanko. Na, o didysis pasikeitimas jo gyvenime – nauja draugė, su kuria įsikūrė jo bute.

Vyriškis žino, kad Jolita labai skaudžiai išgyvena vienatvę, bet, pasak liaudies, traukinys jau seniai nuvažiavo...

Genovaitė MEŠKAUSKAITĖ