Mes turime 159 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:105
mod_vvisit_counterŠią savaitę:41405
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:123154
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:116150

Bumerangas visada randa kelią atgalios

2019 m. gegužės 11 d., šeštadienis, Nr.34 (1854)

Savo klasiokę Virginiją Julius įsimylėjo dar devintoje klasėje. Užgimusio jausmo iš paauglystės metų bebaigiantis išaugti jaunuolis meile nevadino. Paprasčiausiai jam buvo gera žinoti, kad kitą dieną pamatys ją mokykloje, kad nė neprašytas pasiūlys nusirašyti jo kruopščiai išspręstus matematikos uždavinius, kad per pertraukas stengsis būti kuo arčiau jos.

Virginija gyveno nedideliame kaimelyje, nutolusiame gal pora kilometrų nuo miestelio, o Julius – gerokai toliau. Julius vien dėl tos priežasties, kad po pamokų galėtų pusę kelio eiti kartu su patinkančia mergina, atsisakė kai kurių būrelių, nebedalyvavo jokioje užklasinėje veikloje, nes ja nesidomėjo ir Virginija. Kadangi jai ir mokslas sunkokai sekėsi, Julius siūlydavosi po pamokų užeiti pas ją į namus ir paaiškinti tuos dalykus, kurių ji nesupranta, tačiau mergina pagalbos atsisakė, motyvuodama tuo, kad, grįžusi namo, pirmiausia kokia valandėlę nusnūsta ir tik po to sėda pamokų ruošti.

Nerodė Virginija klasiokui jokių dėkingumo ženklų ir tada, kai žiemos metu einant užpustytu keliu namo, Julius stengėsi ir jos portfelį panešti, ir taką sniege praminti.

Julius labai nelaukė mokslo metų pabaigos, bet ji neišvengiamai artėjo. Vasarą jis net keletą kartų buvo nuėjęs į Virginijos tėvų namus, bet arba jos nerado, arba ji buvo užsiėmusi kokiais nors darbais ir neturėjo laiko su juo bendrauti.

Naujieji mokslo metai vaikinui buvo dar liūdnesni: į klasę atėjus naujokui, Virginija tarsi prilipo prie jo: kad ir kaip stengėsi Julius, jokio atsako nesulaukė. Kadangi dėl šios priežasties klasiokai Julių „traukė per dantį“, jis užsidarė savyje, iš kvatoklio tapo paniurėliu, „užsidarė“ ir jo visada buvęs pilnas idėjų maišelis. O kai per išleistuves Virginija atsisakė su juo netgi valsą pašokti, kažkas matė sudrėkusias Juliaus akis...

Po to judviejų keliai išsiskyrė: Julius išvyko studijuoti į Kauną, o Virginija pasirinko darbininkės kelią – įgijo siuvėjos profesiją ir sėkmingai dirbo.

Praėjo penkeri metai...

Julius jau buvo baigęs mokslus ir vos keletą mėnesių padirbėjęs pagal paskyrimą, kai sulaukė netikėto skambučio. Skambino Virginija, čiauškėjo į ragelį, kad labai pasiilgusi, kad norėtų susitikti, kad apie jį galvojo visus tuos metus ir t.t. Julius nei labai apsidžiaugė šituo skambučiu, nei į nostalgiškus prisiminimus pasinėrė. Pasikalbėjęs paprasčiausiai vėl pasinėrė į darbų sūkurį ir pokalbį pamiršo. Užtat Virginija nepamiršo. Ji ėmė Juliui skambinti po keletą kartų per savaitę: pasakojo visokiausias smulkias naujienas, kurios Juliui buvo visiškai neįdomios, bet grubiai elgtis ar paprašyti daugiau nebeskambinti, neišdrįso.

Kaip Virginija sužinojo kurią dieną ir kokiu autobusu Julius parvažiuos namo, vaikinui liko mįslė. Savo stotelėje išlipęs ir pamatęs Virginiją, jis pagalvojo, kad ji susiruošė kažkur išvažiuoti. Pasirodo, ji laukė būtent jo, tik Julius nesuprato kodėl. Virginija kaip įsikabino vos iš autobuso išlipusiam Juliui į parankę, taip ir nepaleido, kol jis nesutiko kitą dieną ateiti pas ją į svečius. Pažadėjo. Nuėjo, bet, vos pravėręs duris, stabtelėjo iš nuostabos: stalas buvo nukrautas visokiausiomis gėrybėmis. Atrodė, kad Virginija ir jos tėvai paties brangiausio svečio laukė.

Už stalo susėdus, Julius beveik nė prasižioti negalėjo: tai pati Virginija, tai jos mama arba tėvas vis siūlė valgyti, išgerti, vis kalbino ilgėliau pabūti. Kai Julius šiaip ne taip sugebėjo padėkoti už vaišes ir atsisveikinti, lauko durų nespėjo uždaryti: Virginija jį tarpduryje susistabdė, užsimetė ant pečių kažkokį drabužį ir išėjo jo palydėti. Eidama vis klausinėjo, ar jis prisimenąs mokyklinius metus ir tai, kaip gražiai abu draugavo. Julius patvirtino, kad puikiausiai prisimena, jog ji ignoravo jo pastangas susidraugauti, o kartais netgi atvirai rodė nepasitenkinimą jo asistavimu. Virginija, žinoma, puolė viską neigti. Atseit tai buvęs tik jos vaikiškumas, nenoras, kad klasiokai suprastų, jog ji įsimylėjusi iki ausų. Užtat dabar, kai jau suaugo, suprato savo klaidą ir labai nori ją ištaisyti.

Julius nežinojo, kaip jam pasielgti: jaunystėje liepsnoję jausmai jau prigesę, atstumtojo nuoskaudos išlikusios, plėnimis apsitraukę išgyvenimai dėl nepatirtos meilės karštomis žarijomis virsti lyg ir neketino. O Virginija neatlyžo: kasdien skambino telefonu, nuolat primindavo, koks jis laukiamas jos namuose, kaip ji jo ilgisi. Negana to, ji ėmė vis dažniau atvažiuoti pas Julių į Kauną, ateiti į jo darbą, familiariai elgtis visų darbuotojų akivaizdoje, kviesti kavos. Kartais netgi po darbo laukdavo tiesiog prie išėjimo. Nežinia, kuo visos tos Virginijos atakos būtų pasibaigusios, jei ne vienas atsitiktinai sutiktas pažįstamas žmogus, gyvenantis tame pačiame kaime, iš kurio ir Virginija kilusi, kuris be visų kitų jam žinomų naujienų nebūtų pasakęs, kad Virginija laukiasi vaikelio nuo kažkokio vyriškio, kuris nė nemano jos vesti. Tą išgirdus, Julių tarsi kažkas lediniu vandeniu apliejo: štai kodėl dabar tiek meilės. Kurį laiką Julius nesumojo, ką jam dabar daryti. Nieko gudriau nesugalvojęs, paskambino Virginijai ir tiesiai šviesiai paklausė. Toji dar kurį laiką bandė išsisukti nuo tiesaus atsakymo, bet galiausiai prisipažino. Julius pasielgė taip, kaip manė esant reikalinga: paprašė daugiau jo nebelankyti, neskambinti, o geriausia tai iš viso užmiršti. Žinoma, nesitikėjo, kad Virginija į tai sureaguos labai savotiškai: rašė laiškus, skundus į įvairias instancijas dėl jo darbo broko, bandė netgi įrodyti, kad būsimasis vaikelis yra jo ir t.t. Žodžiu, nemalonumų užteko ilgam...

Virginija pagimdė mergaitę. Iki šešerių metų ją augino viena. Vėliau ištekėjo už alkoholio nevengiančio vyriškio iš to paties kaimo. Santuokinis gyvenimas nenusisekė: vyras nuolat gerdavo, parėjęs namo, daužydavo indus, kliūdavo ir pačiai Virginijai. Kai gimė mergytė, Virginija netgi iš namų su vaikais dažnai išbėgdavo, nes girtas vyras kaltindavo ją pagimdžius mergaitę, kai jam labai reikėjo berniuko. Šitoks gyvenimas tęsėsi apie 18 metų. Kartą šaltą rudens dieną Virginijos vyras namo negrįžo. Po keleto valandų žmonės pranešė radę jį melioracijos griovyje. Gal nuskendo, gal sušalo.

Kai Virginijos dukros susikūrė savo gyvenimus, ji namuose liko viena. Gal dėl vienatvės, gal iš ilgesio ir ji įjunko į alkoholį. Vartoja kasdien. Kartais tiek prisigeria, kad namo pareiti nebegali. O ir parėjusi tik kažkiek pamiega, o prabudusi vėl ieško stiklelio...

Julius po keleto metų vedė savo kolegę. Gyvena Kaune. Susilaukė sūnaus, jau turi du anūkus. Gyvenimu nesiskundžia, Virginijos gyvenimu nesidomi. Į tėviškę parvažiuoja retai. O ir tada, kai parvažiuoja, teaplanko tėvų kapus ir grįžta namo. Daugiau paprasčiausiai nėra pas ką užeiti: kaimelyje visi namai nebegyvenami. Buvusi mokykla irgi užkaltais langais...

Genovaitė MEŠKAUSKAITĖ