„Esu Aldona, močiutė. Mano anūkai jau paaugę ir lėlės jiems neberūpi. Bet aš norėjau pasinerti į pasakų pasaulį ir sugalvojau siūti lėles savo malonumui“, - kai Pašaminės kaimo bibliotekininkė Loreta Jusienė gavo tokį mielą ir širdingą laišką ir siūtų bei megztų lėlyčių būrelį, nudžiugo ir iškart pagalvojo apie savo mažuosius bibliotekos skaitytojus. Juk tos rankų darbo ir širdies šiluma sušildytos lėlės – žinomų pasakų ir kitų kūrinių personažai – pagelbės vaikams atverti dar platesnius kelius į knygų pasaulį, padės išlaisvinti kūrybines galias, o gal atvers ir iki šiol neatrastus kūrinių siužetus. Tad ilgai nelaukusi nusprendė vaikučius ir suaugusius jų šeimų narius supažindinti su naujaisiais Pašaminės bibliotekos gyventojais.

Viena iš lėlių – Karmen, išdidi ir pasitikinti savimi operos pasaulio atstovė, smagioji strazdanota išdykėlė – Pepė Ilgakojinė, Šapokliak iš animacinio filmuko ir edukacinė lėlė (trys viename), kuri gali būti ir Raudonkepuraitė, ir jos močiutė, ir... vilkas. Pastaroji ypač visus sudomino: vienas skarelės pasukimas – ir vietoj močiutės jau spokso vilkas, apverti aukštyn kojom – Raudonkepuraitė. Su viena lėle gali visą spektakliuką statyti. Kaip pajuokavome, na, nebent dar poros medžiotojų prireiktų...

Pašaminės kaimo bibliotekoje susirinkę mažieji smalsiai apžiūrinėjo lėles, kilojo, čiupinėjo ir nutarė, kad visi kartu kurs spektakliuką. Beje, ne visi personažai vaikams buvo žinomi, todėl pirmas geras žingsnis jau žengtas – sužinota apie kūrinius, kuriems kiekviena lėlė atstovauja.

Kadangi Pašaminės kaimo bibliotekoje vaikams rengiami ir įvairių jų amžių atitinkančių knygučių skaitymai, tai sutarta artimiausiu metu išsirinkti ir kartu paskaityti tokią, kokios dar neskaitė. Paskui perskaitytų knygų siužetai atsiduria ir vaikų piešiniuose, ir kitokiuose darbeliuose. O tada ateis eilė pagalvoti ir apie spektakliuką. Juk lėlės yra, belieka jas „atgaivinti“.

Kadangi močiutė Aldona laiške pasidžiaugė sužinojusi, jog Pašaminės kaimo vaikai bibliotekoje ne tik skaito knygas, deklamuoja, pasakoja, bet ir piešia, kuria įvairius dirbinėlius ir išreiškė norą visiems kartu susitikti. Ji rašė norinti išgirsti vaikų pasakojimus, ką įdomaus jie veikia, o ji galėsianti papasakoti apie tai, kaip kuriami filmai apie gamtą ir žvėrelius.

O baigė laišką p. Aldona tikrai prasmingai: „Aš visą gyvenimą kūriau grožį, todėl man gražus ir mielas gyvenimas. Esu laiminga, kad gyvenu tokioje gražioje šalyje, kurios vardas – LIETUVA! Linkiu Jums, vaikai, būti sveikais, kūrybingais, kurti grožį apie save ir būti laimingiausiais vaikais pasaulyje, kur nėra karų, vulkanų ir audrų! Visiems geros vaikystės, gerų draugų ir mylėkime vieni kitus!“.

Po tokios kulminacijos ir mažieji, ir juos atlydėjusios mamos bei močiutės užsisvajojo apie susitikimą su tokia nuostabia moterimi – močiute, kuriančia grožį ir iš širdies visu tuo besidalinančia su aplinkiniais. Sakoma, jeigu pasidalinsi su žmonėmis skausmu, jo sumažės, o jei džiaugsmu, gėriu ir grožiu, jo padaugės tiek, kiek buvo pasidalinta...

Irena POŽĖLIENĖ