Kai jaukiame literatų susibūrime perskaičiau šį tekstą, viena ponia manopasakojimą apibūdino kaip dviejų katinų nuotykius. Sutinku, ir taip galima suprasti. Bet aš manau, kad parašiau apie ką kita.

Rašiau apie tai, kas išnyksta ir kas išlieka. Apie tokį Vilnių, kokio jau nebėra. Apie mergaitę ir jaunuolį, kurie surado vienas kitą pusmilijoniniame mieste. Apie tai, ką jiedu išsaugojo per visą bendrą gyvenimą – meilę, užuojautą, jautrumą...

***

Buvome jauni, susituokę prieš kelias savaites. Civilinės metrikacijos skyriaus ištaigios salės, kur mums skambėjo Mendelsono maršas, seniai pakeitė paskirtį, o gatvė, kur stovi tas pastatas, dabar vadinasi kitaip.

Tą vakarą žiūrėjome filmą. „Lietuvos“ kino teatras buvo šalia mūsų namo, kuriame seniai nebegyvename. Iš kino, kurio jau nebėra, ėjome Basanavičiaus gatvės link per mažą skverą, kurio taip pat nelikę. Lynojo, blyškioje šviesoje blizgėjo šlapias šaligatvis. Tarsi svetimkūnis, paslaptingas ir gąsdinantis, žibėjo sidabrinis kupolas. Šiandien planetariumas yra kitoje vietoje, o senas kupolas perdažytas ir netekęs erdvės aplinkui, beveik nepastebimas.

Gatvės garsų simfonijoje išgirdome vieną dominuojantį – beviltiškai pagalbos prašančio kačiuko kniaukimą. Sučiupome nelaimėlį šlapiuose tankiuose gyvatvorės krūmuose.

Pas mus jau gyveno katinas, kurį močiutė ankstų žiemos rytą, eidama iš Aušros Vartų bažnyčios, aptiko prie Halės turgaus didžiulėj beveik tuščioj aikštėj, kurios šiandien nebėra.

„Katinas sėdėjo ir žiūrėjo į mane, verkė“, – pasakojo pasiteisindama, kad siūlų krepšelyje, kokių dabar niekas nenaudoja, be katino, nieko iš turgaus neparsinešė. Gyvūnas buvo toks sušalęs, kad neturėjo jėgų priešintis, kai močiutė jį įkišo į vadinamąją „avoską“ ir glausdama prie savęs vežė troleibusu...

Namuose mažylį apdžiovinome, pamaitinome. Mūsų katinas geranoriškai priėmė jį į savo guolį.

Tą vakarą gurkšnodami arbatą ilgai šnekėjomės apie tai, kas laukia ateityje. Dabar, praėjus penkiasdešimčiai metų, džiaugiamės, kad mūsų planai, mintys iš esmės išsipildė, nes, matyt, nenutolo nuo gyvenimo tiesų...

Tamara JUSTYCKA