Mes turime 327 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:7049
mod_vvisit_counterŠią savaitę:30407
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97130

Poncijus Pilotas ir Kristus

2020 m. gruodžio 30 d., trečiadienis, Nr.97 (2012)

19 m. pr. m. e. – 40 m. m.e.

 

Tėvas – žiaurus ir šaltakraujiškas, motina – graži ir kilni

Poncijus Pilotas gimė 19 m. pr. m. e. netoli Romos. Šeimoje jis buvo trečias vaikas. Poncijaus tėvas Galis turėjo parduotuvę. Jo klientais buvo žinomi ir įtakingi žmonės. Galis buvo žiaurus ir šaltakraujiškas žmogus. Kada jis išvykdavo parvežti prekių ir ilgą laiką nebūdavo namuose – jo šeimai būdavo tikra šventė. Daugiausiai nuo tėvo priekabaus auklėjimo kentėdavo mažasis Poncijus, nes pagal tėvą jis turėjo išaugti pagarbos vertu žmogumi, Romos piliečiu. Iš tiesų šeimoje vaikų auklėjimu užsiiminėjo motina. Tai moteris, kuri buvo nuostabaus grožio ir kilnios dvasios, išmintinga, apdovanota nepaprastu gerumu bei švelnumu.

Jos gyslomis tekėjo arabiškas kraujas. Iš mažų dienų Poncijus buvo labai švelnus, gero būdo, bet kai jis sulaukė 10 metų, jo charakteryje galima buvo pajusti tėvo atšiauraus auklėjimo rezultatus. Vaiko asmenyje brendo asmenybės susidvejinimas. Būdamas geros nuotaikos, jis atrodė švelnus ir nuolankus, bet užtekdavo kiek susinervinti, kai jam prabusdavo nesuvaldomas pyktis, atšiaurumas, neprognozuojamas agresyvumas. Poncijus galėdavo bet ką pažeminti, įžeisti nekaltą žmogų, panaudoti fizinį smurtą. Šios jo charakterio savybės nepasikeitė ir tada, kai jis tapo suaugęs vyras. Septyniolikos metų, kai Poncijus buvo eilinį kartą auklėjamas, netekęs pusiausvyros sudavė tėvui atgal. Tėvas už tai jį išsiuntė į Egiptą kartu su kitais romėnų kariais atlikti karinę tarnybą ir atėmė turto paveldėjimo teisę. Poncijus Pilotas buvo patenkintas tokiu sprendimu, nes gerai jautėsi ištrūkęs iš nuolatinės tėvo globos. Naujoje tarnyboj jam gerai sekėsi, nes jis buvo drąsus, paklusnus, niekada nesislėpdavo už kitų nugaros, iniciatyvus, drausmingas. Per septynerius tarnybos metus sėkmingai kilo romėnų karinės karjeros laiptais. Po to jis vedė Romos vietininko dukterį, kas dar labiau sustiprino jo ryšius tiek su Egipto, tiek su romėnų valdžios atstovais ir padėjo kilti karjeros laiptais.

 

„Teisybės ieškotojas“ daug kam buvo kliuviniu

Pats Poncijus Pilotas buvo stambaus kūno sudėjimo, aukštas, rudais banguotais plaukais, trumpa tvarkingai pakirpta barzda, mėlynų akių, apvalaus veido. Kaip gerai užsirekomendavęs kariškis, jis buvo pervestas į imperijos sostinę Romą. Poncijus Pilotas tapo senatoriumi. Jo valingas ir ryžtingas būdas, kompromisų nemėgstantis būdas ne visiems patiko. Jis drąsiai, bet teisingai kritikuodavo kitus senatorius, kėlė viešumon jų klaidas ir įvairias neteisybes, todėl natūralu, kad jis įsigijo nemažai priešų. Pilotas įgijo teisybės ieškotojo, kuris pats neturi ramybės ir kitiems gyventi ramiai neduoda, šlovę. Galų gale jo priešai pasiekė to, kad Poncijus Pilotas buvo išsiųstas 26 mūsų eros metais į tuometinį imperijos užkampį – Judėją prokuratoriumi arba vietininku – atstovauti Romos imperijos interesams. Poncijui Pilotui atsirado galimybė parodyti savo kaip valdovo organizacinius sugebėjimus. Kartu su juo į Judėją išvyko ir jo žmona Prokula su jųdviejų pirmagimiu.

 

Judėjų šventyklos pinigai – vandentiekiui ir valymo įrenginiams

Susipažinęs su jam pavaldžios teritorijos padėtimi suprato, jog darbų ir problemų begalės. Tuo metu Jeruzalėje nebuvo vandentiekio ir pirties, dėl ko mieste kildavo epidemijos. Ypatingai nuo difterijos ir dizenterijos mirdavo daug žmonių. Mieste nebuvo poilsio vietų ir vietų prekyvietėms. Visur buvo pilna šiukšlių, purvo ir kalnai įvairiausių atliekų. Visa tai naujam valdovui kėlė pasibaisėjimą ir didelį nerimą. Vandentiekio ir valymo įrenginių statyba reikalavo didelių lėšų. Galima buvo rinkti mokesčius iš gyventojų, bet Poncijus Pilotas padarė kitaip. Jis nutarė paimti pinigų iš judėjų šventyklos kasos, kur buvo saugomos milžiniškos sumos, suaukotos tikinčiųjų. Pilotas davė nurodymą šiuos pinigus panaudoti kelių, vandentiekio ir turgavietės statybai. Tai buvo negirdėtas šventvagiškumas.

Prie prokuratoriaus rūmų susirinko įtūžusi minia. Jeruzalės valdovas nutarė parodyti visiems, kas yra tikrasis Jeruzalės šeimininkas. Po visą Judėjos kraštą pasklido žinia apie naujo valdovo ryžtingumą ir negailestingumą. Pagal to meto įstatymus bet koks atviras priešiškumas Romos valdovui buvo baudžiamas mirties bausme. Poncijus Pilotas nemėgo žydų. Ypatingai jį erzino tai, kad žydai save laikė Dievo išrinktąja tauta ir todėl jie vengė bendravimo su kitų tautybių atstovais. Tuo metu Jeruzalėje gyveno daugelio tautybių žmonės.

 

Tarnybine padėtimi asmeniniais tikslais nesinaudojo

Poncijaus Piloto nurodymu miesto centre buvo pastatytos parduotuvės. Už teisę naudotis šiomis parduotuvėmis buvo imamas nedidelis mokestis. Po kurio laiko naujas prokuratorius mieste atidarė visuomenines pirtis ir tualetus. Jam valdant buvo pastatytas cechas, kuriame buvo gaminami akmeniniai blokai naujų kelių statybai. Poncijus Pilotas nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nesinaudojo įvairiomis galimybėmis praturtėti. Visus mokesčius ir įvairias rinkliavas jis surinkdavo laiku ir laiku atsiskaitydavo su Roma. Už tatai imperijos sostinėje jis buvo vertinamas ir gerbiamas.

Poncijus Pilotas mėgo įvairias pramogas. Todėl jo nurodymu buvo pastatytas teatras, kuriame buvo vaidinamos įvairios komedijos bei tragedijos. Ši naujovė buvo neįprasta judėjams, nes jų religija griežtai draudė lankyti panašaus pobūdžio įstaigas. Bet smalsesni ir drąsesni žiūrovai, nekreipdami draudimų iš tolo stengėsi pamatyti vykstančius spektaklius ir vaidinimus. Šiuos spektaklius ir vaidinimus mėgo lankyti ir Kristus su savo mokiniais. „Žmogus privalo ne tiktai dirbti, bet ir mokėti ilsėtis“, - kalbėjo Kristus. Jam patiko tos reformos ir pasikeitimai, kuriuos vykdė Poncijus Pilotas. Didysis Mokytojas matė ir suprato, jog naujasis vietininkas rūpinasi žmonių gerove, stengiasi žmones priartinti prie naujos civilizacijos pasiekimų. Nors romėnai buvo Kristaus šalies užkariautojai, tačiau negalima buvo teigti, jog jie nieko gero ir naudingo neatnešė šaliai. Valdant Poncijui Pilotui, Kristus pragyveno tik trejus metus. Jam buvo lemta mirti ant kryžiaus ir vėl prisikelti.

 

Ko mokė Kristus?

Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs kelionėse, nuolatos užsiimdamas pažintine veikla, Kristus padarė išvadą, jog religija, kurią išpažįsta jo tauta, turi tik vieną tikslą – kaip ją laikyti nuolatinėje baimėje bei ugdyti jos besąlyginį paklusnumą. Judėjai tvirtino, kad jie yra Dievo išrinktoji tauta, kad ji paskirta viešpatauti kitoms tautoms. Kristus gi tvirtino, jog visos tautos prieš Dievą yra lygios, kad visi žmonės yra Dievo vaikai: „Iš mūsų Jis nereikalauja, bet laukia tik vieno – nuoširdaus tikėjimo“. Kai kurie Kristaus šalininkai stengėsi jį nukreipti kitu keliu. Jie norėjo organizuoti sukilimą prieš romėnus ir paimti valdžią į savo rankas. Jie manė, kad Kristus turėtų išnaudoti visas galimybes, panaudoti visą savo įtaką tik vienam tikslui – išlaisvinti Judėją iš romėnų jungo. Bet Didysis mokytojas suprato, jog ne esmė, kas yra valdžioje – svetimšaliai romėnai ar savi Judėjų karaliai. Svarbiausia, kad žmogus savo sieloje būtų laisvas. Galima gyventi pavergtoje šalyje ir būti laisvam. Galima gyventi laisvoje šalyje ir vergauti savo žemiems instinktams ir tuštybei, tapti žmogaus silpnybių vergu.

 

Vargai prasidėjo tada, kai žmogus tapo nuodėmingas

Žemėje nelaimės ir vargai prasidėjo tada, kai žmogus tapo nuodėmingu. Pirmoji nuodėmė buvo įvykdyta, kai Kainas užmušė savo brolį Abelį. Jis užmušė savo brolį vien todėl, kad norėjo tapti pranašesniu. Nuo to laiko tarp žmonių atsirado naujos tarpusavio santykių taisyklės – kova dėl valdžios, dėl pripažinimo, dėl turtų, kova dėl viešpatavimo, dėl įtakos, kova dėl būvio. Žmogus pradėjo galvoti apie tai, kaip pajungti savo įtakai pavaldinius, atskiras žmonių grupes, tautas, o po to ir valstybes. Štai kodėl Kristus mokė savo mokinius nieko nežeminti, nesistengti atrodyti pranašesniais, nes visi žmonės yra lygūs – nesvarbu ar tai žemai kritęs žmogus, ar paklydusi moteris nusidėjėlė. Jam atgailaujantis nusidėjėlis yra mielesnis, negu žmogus nedarantis nuodėmių. Kristus mokė: „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Tai reiškia, kad norint spręsti apie žmogų, reikia labai gerai jį pažinti, neretai pabūti jo vietoje. Judėjų religija reikalavo, kad žmogus laikytųsi suformuluotų taisyklių visais gyvenimo atvejais: kaip švęsti šventes, kaip dirbti, kaip maitintis, kaip plauti rankas, kaip prižiūrėti gyvulius, plauti indus ir t.t. Kristus skelbdamas laisvo žmogaus idėjas, nesutiko su judėjų griežtomis gyvenimo taisyklėmis. Todėl netrukus jis įsigijo nemažai priešininkų. Kiti elgėsi su Kristaus mokymu labai atsargiai.

 

Tikslas – sukurti vientisą mokymą apie Dievą

Pradžioje Kristaus mokymų klausydavo 20 - 30 žmonių. Vėliau, po atkaklaus darbo ir aiškinimų susirinkdavo 200 - 300 žmonių minia. Kristus turėjo tikslą sukurti vientisą mokymą apie Dievą, suprantamą ir priimtiną kiekvienam žmogui ir visoms pasaulio tautoms. Jis manė, kad žmonės, priėmę jo mokymą, taps geresniais, taikingesniais, doresniais, išnyks pasaulyje karai, prievarta ir žiaurumas, neapykanta ir nesupratimas. Jis gerai suprato, jog tai pareikalaus labai daug įtempto darbo, nepaprastos kantrybės ir laiko, rizikos, o gal net ir gyvybės. Kai kurie siūlė jėga krikštyti žmones, panaudojus prievartos priemones, po to sukilti prieš romėnus, paimti valdžią ir po to skelbti naują religiją.

 

Skleisti gėrį

Bet Kristus siūlė kitą kelią – gydyti ligonis, padėti vargstantiems, mokyti žmones mylėti artimą, atleisti nuodėmes nusidėjėliams, naikinti neapykantą, blogį nugalėti gerumu, nesiekti bet kokia kaina turtų. Siųsdamas savo apaštalus skleisti naujo mokymo, jis perspėdavo, jog nereikia per jėgą žmonių įtikinėti nauju mokymu. „Kalbėti reikia tik su tais, kurie nori jūsų klausyti, apsistokite tik tuose namuose, kur jūsų laukia, niekada neimkite pinigų už gydymą, imkite tik tiek, kiek reikia, kad nebūtumėte alkani ir turėtumėte kuo pridengti savo kūną“, - mokė Mokytojas.

Pagrindinis sukilimo prieš romėnus įkvėpėjas ir organizatorius buvo Barabas. Prieš pradedant sukilimą, Barabas du kartus buvo susitikęs su Kristumi, siūlydamas jam prisidėti prie sukilimo. Abu kartus Kristus griežtai atsisakė. Kai Barabas nesėkmingai organizavo sukilimą ir pats pakliuvo į kalėjimą, sukilėliai vėl prašė Kristų toliau vadovauti sukilimui ir po pergalės tapti Judėjos valdovu, kartu su savo apaštalais valdyti šalį. Bet Kristus nenorėjo tapti Judėjos karaliumi ir būti žemišku valdovu, tuo labiau, kad judėjai jau turėjo savo karalių Erodą Antipą.

 

Sukilėliai Kristaus nepaklausė

Bet Jeruzalės žydai nepaklausė Kristaus perspėjimų dėl sukilimo. Kai romėnų legionai apsupo miestą, apsuptyje buvę sukilėliai pradėjo vaidytis tarpusavyje. Po sunkių kruvinų mūšių romėnai šturmu užėmė Jeruzalę, kuri buvo sugriauta iki pamatų. Romėnai jos vietoje pastatė naują miestą. Kristaus pranašystė išsipildė – Jeruzalė buvo paskandinta kraujyje, garsi judėjų šventykla sunaikinta, o jos vietoj pastatyta nauja šventykla romėnų dievams. Visa tai, kas liko iš Jeruzalės iki šių dienų, tai Raudų Siena. Taip Judėjos karalystė nustojo egzistavusi ištisus du tūkstančius metų.

 

Poncijaus Piloto žmona linko prie Kristaus mokymo

Kai miniai reikalaujant buvo paskelbtas mirties nuosprendis Kristui, tuomet Poncijui Pilotui buvo 48 metai. Po Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo Poncijaus Piloto žmona Prokula vis labiau linko prie naujo Kristaus ir jo mokinių mokymo. Ji vis dažniau prisimindavo susitikimus su šiuo nuostabiu žmogumi, apie jo samprotavimus, apie jo didžiulį rūpestį žmonėmis, kuris gyveno jo sieloje. Ir jos sąmonėje nuolat tvirtėjo įsitikinimas, jog Kristus iš tiesų buvo Dievo pasiųstas į žemę, kad išgelbėtų pasaulį. Po kurio laiko ji buvo pakrikštyta.

 

Susitikimas su Kristumi pakeitė ir Piloto gyvenimą

Susitikimas su Kristumi taip pat pakeitė ir Poncijaus Piloto gyvenimą. Iš pradžių Pilotas į romėnų religiją žiūrėjo su pagarba, nors ir nelabai tikėdamas. Jis gerai pažinojo daugelį Romos šventikų, kurių gyvenimas buvo pilnas apgaulės, melo ir išdavystės. Tokiais žmonėmis jis netikėjo ir nepasitikėjo. Jis aiškiai matė, jog Jėzus pirmiausia rūpinasi bedaliais žmonėmis, ieško išeities iš skurdo, nuoširdžiai nori atnešti žmonėms taiką ir ramybę. Šiuo nauju mokymu galima buvo pasitikėti, nes jis buvo patrauklus savo žmoniškumu, teisingumu ir skaidrumu. Poncijus Pilotas pradėjo tikėti Dievu taip, kaip mokė Kristus ir tapo krikščionimi.

 

Garsiausia byla, pagrįsta melagingais kaltinimais

Turbūt jokia kita byla nėra taip plačiai nuskambėjusi pasaulyje kaip Kristaus. Keturios Biblijos evangelijos pateikia išsamų pasakojimą apie Jėzaus Kristaus suėmimą, teismą ir egzekuciją. Juk suimtam Jėzui nebuvo pateikti jokie kaltinimai. Neturėdami teisės nubausti Jėzaus mirtimi, žydai nusivedė jį pas Romos vietininką Poncijų Pilotą. Šis pirmiausia paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“ Žydai suvokė, kad išgalvotas kaltinimas piktžodžiavimu Pilotui atrodys nereikšmingas, todėl bandė pasiekti, kad valdytojas Jėzų nuteistų ir be tyrimo. „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“, – atsakė (Jono18:29,300). Pilotas šį argumentą atmetė, tad žydams teko sugalvoti kitą. „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius“, - aiškino jie (Luko 23:2). Taigi kaltinimas piktžodžiavimu buvo gudriai pakeistas kaltinimu išdavyste. Sakydami, kad Jėzus draudžia mokėti mokesčius, žydai melavo ir patys tai gerai žinojo. Jėzus kaip tik ragino juos mokėti: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mato 22:15 – 21).

O kaip dėl kaltinimo, kad Jėzus skelbėsi karaliumi? Pilotas greitai suprato, jog prieš jį stovintis žmogus Romai jokios grėsmės nekelia, todėl pareiškė: „Aš nerandu jame jokios kaltės“ (Jono 18:38). Piloto nuomonė nepasikeitė iki pat teismo pabaigos. Iš pradžių Jėzų išlaisvinti Pilotas mėgino suteikdamas jam malonę, mat gyvavo paprotys prieš Velykas (Paschą) paleisti vieną suimtąjį. Tačiau galiausiai paleido Barabą, įkalintą už maištą ir žmogžudystę (Luko 23:18, 19; Jono 18:39,40). Tuomet Romos vietininkas bandė ieškoti kompromiso. Jėzų jis nuplakė, paskui kareiviai apsiautė jį purpuriniu drabužiu, ant galvos uždėjo dygliuotą vainiką, mušė ir tyčiojosi. Tada Pilotas vėl pareiškė Jėzų esant nekaltą. Jis tarsi norėjo pasakyti: „Argi jums, kunigai, to dar nepakanka?“ Galbūt valdytojas tikėjosi, kad pamačius romėnų plakimo sužalotą žmogų jų keršto troškimas atlėgs, suminkštės širdys (Luko 23:22). Tačiau taip neatsitiko. Štai ką rašo Biblija: „Dabar Pilotas ėmė stengtis (Jėzų) paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“ (Jono 19:12).

 

Dėl savo gyvybės paaukojo nekaltą žmogų...

Ciesorius tuomet buvo Tiberijus, žiaurus imperatorius, kuris nužudydavo visus, ką įtardavo esant jam neištikimus, net ir aukšto rango pareigūnus. Žydai jau piktinosi Pilotu, taigi jis turėjo saugotis dar labiau juos erzinti, kad tik nebūtų apkaltintas nelojalumu imperatoriui. Neatlaikęs spaudimo valdytojas galiausiai atidavė Jėzų, nekaltą žmogų, prikalti prie kryžiaus (Jono 19:16), o pats minios akivaizdoje nusiplovė rankas.

Romos vadovybė buvo patenkinta Poncijaus Piloto valdymu. Bet po kurio laiko situacija pasikeitė. Imperatorius Tiberijus sulaukęs solidaus amžiaus – 78 metų – tapo labai įtarus, kiekviename žingsnyje jam vaidenosi išdavystės, suokalbiai. Visi suprato, jog imperatoriaus dienos jau suskaičiuotos, jo valdymui artėja pabaiga. Visus jaudino tik vienas klausimas – kas valdys imperiją po jo. Senatoriai ir karo vadai pradėjo organizuotis į grupes, gerokai nesutariančias tarpusavyje. Poncijus Pilotas darėsi vis labiau populiaresnis kaip politikas ir gabus administratorius. Vis labiau didėjo jo šalininkų skaičius. Vienas iš karo vadų Romoje buvo geras Poncijaus Piloto draugas. Romą pasiekė gandai, jog Pilotas organizuoja kariuomenę, kuri ruošiasi palaikyti savo šalininkus. Netrukus apie tai sužinojo imperatorius Tiberijus. Jeruzalės prokuratorius Poncijus Pilotas, tapęs intrigų auka, buvo neteisingai apkaltintas, atleistas iš pareigų ir ištremtas. Iš tiesų jis neruošė jokio sukilimo, nedalyvavo jokioje kovoje dėl valdžios. Dėl to jis labai išgyveno. Dešimt metų buvęs Romos vietininku Judėjoje, Poncijus Pilotas buvo iškviestas į Romą pas imperatorių. Bet kol jis atvyko, Tiberijus mirė.

 

Neatlaikė vaikų ir žmonos mirčių

Sulaukęs 37 metų mirė Poncijaus Piloto vyresnysis sūnus. Prieš pat sūnaus mirtį Piloto žmona susapnavo, jog atėjo pas ją Kristus ir pasakė, kad nori pasiimti jos sūnų. Motina labai prašė palikti jį, bet Kristus atsakė, jog išmušė jo valanda. Po pusmečio žuvo ir jaunesnysis Poncijaus Piloto sūnus. Motina, neatlaikiusi užgriuvusio sielvarto dėl dviejų vaikų netekties greitai mirė. Ji mirė antraisiais tremties metais. Po žmonos ir dviejų sūnų mirties atšiauraus ir išdidaus Judėjos valdovo Poncijaus Piloto gyvenimas neteko prasmės. Jam šis išbandymas, kritęs ant jo galingų pečių buvo per daug sunkus, neužteko jėgų laikyti išdidžiai pakeltą galvą, žengti tiesiai ir ryžtingai kaip kadais. Jis pradėjo gerti, dažnai netgi vienas, ilgai sėdėdavo, žiūrėdamas į vieną tašką.

Praėjus porai metų po žmonos mirties per jos metines Poncijus Pilotas savo kabinete pasikorė. Tai buvo 40 metai po Kristaus gimimo.

Egzistuoja keletas legendų, pasakojančių apie Poncijaus Piloto gyvenimo pabaigą. Manoma, jog Pilotas tapo krikščionimi, Koptų ir Etiopijos bažnyčiose jis buvo paskelbtas šventuoju. Jo žmona Klaudija Prokula tapo krikščione ir buvo paskelbta Graikų bažnyčios šventąja. Kai kuriuose pranešimuose minima, jog Poncijų Pilotą nužudė Neronas.

Taip baigė savo gyvenimą žmogus, suvaidinęs lemiamą vaidmenį Išganytojo, Dievo sūnaus, Krikščionybės įkūrėjo – Kristaus – gyvenime ir likime.

 

Parengė Bronius Lazaraitis

 
Reklaminis skydelis