Viduržiemis. Tik dabar sniegas storai uždengė žemę. Užteks žiūrėti į žiemą per langą! Einu link Sekluočio ežero. Perėjus Kaltanėnų miestelio pakraščius, nemačiau nė vienos kurapkos, nei jų pėdelių. O juk būdavo. Nebeatsigauna kurapkos, o atrodo, jų gyvenimas pagerėjo. Šiandien tamsus, niūrus rytas, nuotaiką slegia niūrūs debesys. Peržvelgiu elektros liniją žiūronu. Įprotis: ant jos tupėdavo žalvarniai, rečiausi mūsų paukščiai, štai ir dabar akys ėmė jų ieškoti... Bet ant laidų kažkas yra! Taip, ten žvalgosi mūsų paukštijos viešnia iš Šiaurės – plėšrioji medšarkė. Ji atskrido žiemoti iš Skandinavijos ar Suomijos. Čia jai sotu ir net šilta. O soduose, mačiau, tebekaba sušalę obuoliai, pajuodusios slyvos, šermukšniai. Smilginiai strazdai, kurie žiemai neturėjo pasilikti, lesa atšilusių vaisių minkštimą. Ką jie les, kai visus obuolius nukratys ant žemės?

Nuo kalnelio Sekluotis atrodo negyvas, žymu tik siaurutė pratekančios Kiaunos srovė. Joje matau 13 didžiųjų dančiasnapių. Tai dideli paukščiai, lyg antys, bet ne antys. Jų snapai ilgi, siauri ir pilni dantų slidžiai žuvelei išlaikyti. Jokios antys negali su jais lygintis. Gaigalų baltas plunksnų apdaras jau paraudęs, o taip atsitinka žiemos pabaigoje, kai jie ruošiasi poravimuisi. Dabar jie nardo, žuvyčių ieško. Niekur nesiruošia išskristi, jiems čia saugu. Anksčiau, kai žiemos būdavo labai šaltos, dančiasnapiai į mūsų ežerų protakas grįždavo tik kovo viduryje.

Iš nendryno pasirodė pilkasis garnys, jis dančiasnapių draugijoje. Pakilo, tingiai nusileido kitame protakos šone. Sveikas, nesužalotas. Kodėl liko žiemoti? Strazdai ir garnys vidury žiemos Rytų Aukštaitijoje – netikėtas radinys.

Pagilūtės kaime ant Kiaunos tilto išgąsdinau karetaitę – vieną iš mažiausių mūsų paukščių. Sprigtelėjo į medžių kelmų šaknis upės krante ir dingo. Kaip paukščiukas, sveriantis 5-6 g, gali išgyventi ilgas žiemos naktis ir sulaukti pavasario? Gali būti, bežiemodamos žūva, nes paukštis miniatiūrinis, vasarinis...

Kol einu paupiu, garsiai cypteli tulžys. Čia tai radinys! Žaliai žydras tulžiukas tupėjo krante, žiūrėjo vandenin, tykojo žuvyčių. Bet pamačiau per vėlai ir žalias žiburėlis greitai dingo už posūkio. Kiaunos upė stipri, todėl dabar jos srovė Gilūto ežero lede sudaro plačią properšą. Joje vis kas nors apsigyvena. Ir dabar matau būrelį ančių klykuolių ir gulbių. Vandens paukščių letenos plačios, pirštų plėvės plonos, bet šalčio nejaučia. Taip tobulai sutvarkyta kraujotaka, kad dieną naktį lediniame vandenyje mirkstančios kojos neatšaldo viso kūno.

Grįžtu atgal. Prie Kuklių kaimo dar aplankau dėmėtosios maudos augimo vietą. Dabar aiškiau matyti, kiek augalų augo vasarą – jos aukšti stiebai styro iš sniego. Mauda – ypatingas skėtinių šeimos augalas, dvelkiantis pelių šlapimo tvaiku. Vasarą pastebėti ją sunku, bet ją čia atradau pagal kvapą... Ji – vienas iš pačių nuodingiausių augalų Lietuvoje. Maudos sultimis išgydydavo „gumbą“, dabar vadinamą vėžiu. Augalo savybės buvo ištirtos ir be mokslinių laboratorijų, „ant savęs“, ir jau daug šimtmečių yra prigijusi rusų valstiečių buityje. Bet Lietuvoje dabartiniai žmonės, jei maudą ir žinojo, seniai pamiršo gydymo metodus, o medikai maudos galių vis dar nepripažįsta. Augalas dvimetis, todėl svarbu sužinoti, ar nukritusios sėklos laimingai peržiemos. Be maudos, iš sniego kyšo ir jonažolių, kraujažolių, šilingių stiebai, o varnalėšų kibių galvučių sėklos – tikras išsigelbėjimas spalvotiems paukščiukams dagiliams irsniegenoms. Jie varnalėšas užpuola ir lesa draugiškai sutardami.

Kretuono ežeras didžiulis, bet seniai užšalęs, mat labai seklus. Žaugėdos upelio įtekėjimo properšos krašte sėdi du žvejai, apsigobę kailiniais. Žinoma, išsėdėk tu visą pusdienį tokioje drėgmėje ant ledo be kailinių! Bet kaip jie gali sėdėti pačiame plono ledo pakraštėlyje?! Žvilgt per žiūroną – ogi du jūriniai ereliai... Koks įspūdis! Dideli, susikūprinę, tupi „stulpeliu“, lyg žmonės ant kėdučių. Žiemojantys jūriniai ereliai ne naujiena, bet vis tiek faktas svarbus – jie tapo nuolatiniais gyventojais. Labiau nustebintų net maži paukščiukai raudonom krūtinėlėm – čimčiakai, – atskrendantys iš tundrų. Jie sulekia į pernykštes aukštas žoles užsilikusių grūdelių lesti, ypač mėgsta kiečių sėklas. Šiaurės paukščiai mažai civilizuoti, nepatiria žmogaus baimės, kaip mūsiškiai, todėl galima arčiau prieiti. Gaila, mano kelyje šiandien čimčiakų nėra.

Dar praeisiu Kretuonėlės upės krantais: ar šįmet upėje yra apsistojęs vandeninis strazdas? Srovė iš pradžių lygi, bet greitai ima strimgalviais lėkti žemyn. Tokios vietos šitiems strazdams patinka. Jie pas mus atlekia žiemoti, vasarą nerasi. Kretuonėlės srovė jiems labai tinka. Bet keletą paskutinių žiemų, kai buvo mažai sniego ir šalčio, strazdai neatskrisdavo. Pagaliau šiandien aš jį matau! Varnėno dydžio rudas, balta krūtine paukštis neria į ledinį vandenį ir greit išnyra vikrus, sausas ir patenkintas, nes kažką sugavo lesti. Upės dugne jis pavarto akmenėlius ir randa žiemojančias vabzdžių lervutes. O gal strazdų buvo ir daugiau, bet išgąsdinau anksčiau nei spėjau pamatyti? Strazdas baikštus, prie jo reikia sėlinti lyg katei, tykojant, bet jis žmogų pamato iš tolo ir lekia tolyn. Šitas upelis – tikrai „strazdinis“. Būdavo, jame žiemojo du ar trys strazdai. Šaltą saulėtą dieną jie čiulba, tūpčiodami ant kyšančių akmenų. Ir tada žiemiškas miškas tampa dar mielesnis.

...Tamsi žiemos diena trumpesnė, nei rodo kalendorius. Reikia sukti namo. Kai niūrią žiemos dieną žiūri per langą ir matai, kaip sukasi snaigės ar krenta lietaus lašai, mintis išeiti į „laukinę“ gamtą atrodo neprotinga: ką pamatysi tokiu baisiu oru? Jei ir šiandien nebūčiau išėjęs prie ežerų ir upių, būčiau galvojęs, kad niekas gyvas nesirodo viešumoje tamsią dieną. Šią tiesą-ne-netiesą žinojau jau seniai. Gamtoje tuščių dienų nebūna. Žinoma, šiandien Labanoro ir kitose giriose, jų pamiškėse, laukų miškeliuose, senųjų sodybų medžiuose, laukuose, upelių ir ežerų pakrantėse apsilankė reti mūsų krašto žiemos svečiai – visokie šiauriniai paukščiai, eglynų gilumose lakstė baltieji kiškiai, elniai, plačias katės pėdas paliko lūšys, vakaro ir ryto sutemose medžiojo paslaptingosios pelėdos, pamiškėmis bidzeno vilkai...

Visa tai, žinau, buvo. Bet kai paukščių-žvėrių-žvėrelių nematome, tai mums jų nėra, atrodo, jie iš viso negyvena, jų net pasaulyje nėra. O rytojaus dieną, susitikę vienas kitam nusivylusiai pasakysime: „Koks netikęs, niūrus buvo savaitgalis, lyg ir lyti norėjo, dienos net neišaušo. Sėdėjom namuose“.

Dr. Bronius ŠABLEVIČIUS