Poetui, publicistui, Vilniaus konferencijos dalyviui Faustui Kiršai (1891 II 25 – 1964 I 5) – 130.

Ir vėlei duetas

Vos brėkštant rytuose saulei, valtimi pasiekė krantą. Po nakties žengė tiesiai į pakrantės smėlį su žūklės laimikiu, tik valties šono dar kiek prisilaikė. Kopė į gimtąją kalvą. Pradžioje vos užgirdo Marijoną Florijos Toskos vaidmenį tylutėliai šnabždant. Netrukus ir ją pačią išvydo, paežerėn besileidžiančią. Iškėlė rankas į aukštybes lyg koks vaidila, iškėlė taip, kad puolančią glėbin apkabinti galėtų... Valandėlei stojo tyla, jiedu nuošalėje gaidas, o ir žuvį paliko, susitiko vienas kitą lytėdami lūpomis. Mudviejų abiejų ši šventa valanda, atsidusę, vienas kitam nieko netarę, suprato... Siekė slenksčio akmens, ant kurio mudu dabar sėdime, godžiai siekė savo namų... „Pelenus“ skaitau, pelenų skonį gomuryje juntu. Kaip išsakyti, kaip Tau pagaliau pasakyti... Tu, tiktai Tu, man draminiu sopranu skaudžiai, vai skaudžiai ištarsi... Saulei vakarop leidžiantis, žmogus į ežerą leidžiasi...

Dar gurinių. Kaip Valentinas Sventickas sykį pasakė...

Ar tik neišgirsiu Didžiadvaryje Tavo balso, Emilija? Ar spalvingas, šarmingas, ar stiprus ir sodrus buvo Tavo balsas, Emilija? Ar galėjai kartu duetu su Marijona Rakauskaite Milano „La Scalos“ scenoje uždainuoti? Naudvaryje radau Nukryžiuotojo skeveldrą. Dūlantys kryžiai, siaurėjanti atmintis, nykstąs takas. Netikėtai, mums nesuprantamais būdais iš užmarščių iškyla tai, kas kadų kadaise jau buvo. O dabar vėlei veriantis atsiveria. Statyti tiltus iš savęs į einančiuosius. Atsiminiau Stanislovą Kerbedį – tiltų inžinierių. Simonas Stanevičius patikslins: „Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną dvarą gryną vandenį savo į Nemuną varo.“ Aš pats patikrinau. Tikrai iš ten, iš Nevėžio ir Nemuno santakos, iš Raudondvario mus Senadvaryje šiandien pasiekia Juozo Naujalio „Svajonė.“ Iš visų trobos langų žvelgiu, tebetrokštu susitikti, mokausi mintinai Tavo eilėraščius, Faustai. Basomis, pėsčiomis, su glėbiu poezijos knygų pagaliau pasiekiu Aukštadvarį. Kelio tėkmė verpetuoja, aidi, kvepia ariama žemė. Kelio tėkmė lyg giesmė, lyg malda, šnabždama piligrimo lūpomis. O kas gi daugiau esi Tu, kurs dabar eini? Gėtės jaunasis Verteris tikrai šito turėtų paklausti. Jau lyg pasiekei krantą, jau šį tą supratai, jau lyg priartėjo, o iš tiesų – juk tolo, nutolo, deja... Kažkas liks, likti turėtų kažkas, kas buvo brangu, ką prie širdies ne sykį priglaudęs buvai. Kelio tėkmė, lemta gyventi net ir baigus gyvenimą savo... Basomis, pėsčiomis iš Aukštadvario išeinu. Tai ir susitikome, tai ir lietėme Tavo gyvenimą, Faustai.

Justas JASĖNAS

Fausto Kiršos gimtasis namas